Šalies vandens ūkio pertvarkos link - drauge

Viena iš problemų – tai, kad nesudarytos galimybės kaupti lėšas didžiulei vandens ūkio infrastruktūrai atkurti. Šalyje yra per 20 tūkst. km vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklų. Ilgalaikio vandentvarkos įmonių turto vertė – daugiau nei 1,16 mlrd. eurų. Todėl jos kasmet patiria didelių turto nusidėvėjimo sąnaudų. Tačiau tik dalis šių sąnaudų įtraukiamos į paslaugų kainą. Pavyzdžiui, į ją neįskaičiuojamas už subsidijas įgytas turtas. Todėl vandens ūkis yra ir bus priklausomas nuo subsidijų, jeigu niekas nesikeis.

Lietuvos vandens ūkis nuostolingas jau ne vienus metus. Antai 2013-aisiais, VKEKK duomenimis, tik 6 vandentvarkos įmonės iš 75 dirbo pelningai. 2015 metais – jau 30. Tačiau padėtis pasikeitė ne pagerėjus įmonių valdymui, o todėl, kad Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas įpareigojo kasmet perskaičiuoti kainas ir suteikė VKEKK teisę vienašališkai jas nustatyti, kai savivaldybės Taryba delsia tai padaryti.

Viena priežasčių, kodėl geriamojo vandens tiekimo įmonės dirba nuostolingai, – vėlavimas perskaičiuoti paslaugų kainas. Iki minėtojo įstatymo įsigaliojimo 2014 m. jas buvo vėluojama perskaičiuoti vidutiniškai pustrečių, o kartais net dešimt metų. Dalis įmonių dar ir dabar neturi suderintos perskaičiuotos kainos. Kita priežastis – nesugebėjimas įvykdyti kainų derinimo metu nustatytų užduočių: sumažinti vandens nuostolius, nuotekų infiltraciją, eksploatacines sąnaudas.

2000-2013 m. į geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą investavus apie 0,84 mlrd. eurų, nutiesus 2953 km nuotekų surinkimo ir 2231 km vandentiekio tinklų, vandens paslaugos tapo prieinamos gerokai daugiau šalies gyventojų. Tačiau dalis jų nenori prisijungti prie centralizuotų tinklų. Pirmiausia dėl paslaugų kainos. Šiuo metu vidutinė jų kaina savivaldybėse svyruoja nuo 1,25 iki 3,41 Eur/m³. Kuo mažesnė įmonė, tuo didesnė paslaugų savikaina.

Pasak ministro Kęstučio Navicko, racionaliausias būdas pasiekti, kad vandens įmonės dirbtų efektyviau, – jas stambinti. Tačiau savivaldybės ir įmonės nerodo jokio noro tai daryti. Todėl Aplinkos ministerija ir siekia vandens įmonių pertvarkos. Be to, ieškoma būdų užtikrinti, kad vandentvarkos sektorius taptų nepriklausomas nuo subsidijų ir gebėtų be finansinės paramos plėtoti infrastruktūrą ir išlaikyti jos techninę būklę.