Trise per gyvenimo vandenis, neskaitant katino...

- Aš šilutiškė. Mano gatvė – Smėlyno. Augau netoli Traksėdžių. Ten baigiau devynias klases. Po to mokiausi Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje. Sportavau. Šokinėjau į tolį, pirmoji Šilutės rajone pradėjau dalyvauti merginų trišuolio varžybose. Nušokusi 11,02 metrų tapau Lietuvos jaunučių čempione, ne kartą gerinau rajono rekordą. Džiaugiuosi, kad mano auklėtinė Kristina Jašauskaitė jau šoka toliau. 

- Pirmosios mintys apie profesiją?

- Norėjau būti  policininke, tapau trenere. Broliui Robertui  - viskas atvirkščiai: svajojo būti treneriu, tapo sportuojančiu policininku: futbolininku, krepšininku, kvalifikuotu futbolo teisėju. Beje, jau devintokė žinojau, kad studijuosiu Kauno kūno kultūros institute, šiandieniniame Lietuvos sporto universitete, pro kurio langus grožėjausi ąžuolynu. Institutą baigiau 2000 –aisiais, įgijau edukologijos bakalauro ir lengvosios atletikos trenerės diplomą. Bet darbo pagal specialybę iškart negavau. 

- Kaip lengvaatletė susipažino su krepšininku?

- Senajame Šilutės sporto komplekse Rusnės gatvėje. Pirmajame aukšte buvo erdvi krepšinio salė, antrajame – lengvosios atletikos maniežas. Dabar apie tą laiką mums tik sapne sapnuoti. Lengvaatlečiai turėjo geras treniruočių sąlygas. Mano treneris Marius Jazbutis buvo atsakingas už reprezentacinės krepšinio komandos „Šilutė“ žaidėjų fizinį parengimą. Kartais paprašydavo jam padėti, parodyti visokius pratimus. Aš, šešiolikmetė, tylomis stebėdavausi, kad anie ne tokie jau vikruoliai, kai reikėdavo atlikti specifinius lengvaatlečių pratimus. 2.10 m ūgio Raimondas Leikus taipogi nebuvo rangus. Tuomet ir susipažinome. Jis kilęs iš Kelmės, žaidė už Panevėžio „Lietkabelį“. Raimondą į Šilutę paviliojo krepšinio treneris Steponas Kairys. Gal tada ir įsižiūrėjau į Raimį, „Šilutės“ žvaigždę. O tikrai draugauti pradėjome po mano studijų. Po metų susituokėme. Dvejus metus gyvenau kaip klajoklė –  įkandin vyro Vokietijon, Latvijon, kur jis žaidė krepšinį. Jaučiau, kad virtuvėje man ankšta, ilgėjausi veiklos. Raimondas žinojo, jog į žmonas ima ne virėją, ne siuvėją, o trenerę. Šiandien virtuvėje sukasi tas, kuris tą dieną laisvesnis, na, perpus tvarkomės. Abu esam smaližiai, mėgstam balandėlius, kuriuos skaniai daro Raimondo mama Rima.

- Regimantėlio istorija?

- Vaikystėje ilgai tikėjau, kad gandras neša broliukus. Paprašydavau ilgasnapio ir atnešdavo. Bet vaikystės pasakos visada baigiasi, nors kaip gaila būtų. Mums su Raimondu teko įsivaikinti sūnaitėlį. Važinėjom į specialius kursus Klaipėdoje, kaip tai geriau padaryti. Neturėjom pageidavimų, ką imti, berniuką ar mergaitę. Apie metus laukėm, kol pasiūlė vaikelį. Nedrebėjom dėl genetikos, neabejojom. Aštuonių mėnesių Pagėgių vaikų globos mažyliui parinkom Regimanto vardą. Parsivežėm kartu su antibiotikų maišeliu. Dabar bėgioja, šokinėja drūtas. Į stadioną atsiveždavau vežimėlyje. Ligas išaugom, sveikas. Regimantas pasižymi gera atmintimi, pareigingas, mokosi aukščiausiais įvertinimais, nuo penkerių, dar darželyje, pradėjo groti kanklėmis, toliau įgūdžius lavina lankydamas privačias pamokėles. Mes labai patenkinti, mokykla irgi. Kovo mėnesį Regimantui sukaks devyneri.

- Darbas?

- Pagrindinis „duondavys“ – Kintų pagrindinė mokykla, šešioliktus metus čia dirbu kūno kultūros mokytoja. Deja, iš vienos algelės, jei nesi Seimo narys ar koks viršininkas, Lietuvoje sunku išsiversti. Prisiduriu treniruodama sporto mokyklos lengvaatlečius, taip pat turiu kelias valandas Šilutės 1-joje gimnazijoje dirbdama su Kintų gimnazistais. Viskas surišta su sportu. Gyvenu skubėdama. O Raimondas – statybininkas. Krepšinį primena sporto trofėjai. Vienas iš jų ypatingas: stipraus alkoholinio gėrimo butelis iš Vokietijos su etiketėje gotiškai išraitytu Raimondo vardu ir pavarde. Dar pilnutėlis, neatidarytas. Raimondas pasižiūri, svečiams parodo ir vėl padeda kaip neištrinamą prisiminimą.

- Neįgyvendinta svajonė?

- Raimondas yra pažadėjęs kelionę į Atėnus, senovės Graikijos olimpiadų lopšį. Moterų šventovėje Paryžiuje jau buvau, skambinau Raimondui iš Eifelio bokšto viršūnės.

- Gražiausias metų laikas, spalva, gėlė, filmas?

- Vasara, atostogos, kai bent keletą savaičių pailsiu. Spalva – žydra, gėlė – rožės, nors visos gražios, filmas – „Titanikas“. Man 39-eri, kai išeisiu į pensiją, galbūt, užsiimsiu gėlininkyste.

- Murklys penktojo aukšto bute. Kas atnešė?

- Katiną nupirko močiutė. Mes mėgstam gyvūnus. Perlas gražus. Sykį, kai durys į balkoną buvo praviros, murklys, vedamas medžioklio instinkto, nesėkmingai  čiupo praskrendantį žvirblį ir nukrito iš penktojo aukšto ant šaligatvio. Sakoma, katinas turi 9 gyvybes. Teisybė, gajus sutvėrimas, bet mūsų Perlą išgelbėjo operacija Klaipėdoje. 

- 2017-ųjų viltys?

- Tikiuosi paruošti keletą šalies čempionų, prizininkų. Būtų puiku, kad mano auklėtiniai išvengtų traumų, kad mes pats būtume sveiki. Nuolat kankina  vienas klausimas: kodėl Šilutė atsilieka nuo kaimynų sporto bazių renovacija. Šilalė, Tauragė, Palanga keliasi, o pas mus – štilis...