Kraujagysles praplečiantis reginys subūrė ekstremalus

Adrenalino dozė ir dalyviams, ir žiūrovams

Šis žodis dažnai siejamas su aštriais pojūčiais ir kurio susidarymą skatina stiprios emocijos. Kadangi ekstremalus ar į jį panašus sportas labiau sietinas su vasaros laikotarpiu, tai žiemą bet koks kraujagysles praplečiantis reginys suburia krūvon tiek pačius ekstremalus, tiek ir norinčius į juos pažiūrėti. Viena iš tokių galimybių mūsų krašte yra varžybos ant ledo keturratėmis ir dviratėmis transporto priemonėmis. Lengvas šaltukas ir atšiaurus vėjelis neatbaidė nei dalyvių, nei žiūrovų. Priešingai... Emocijų tikrai daug, kai matai didžiuliu greičiu lekiančius motociklus, galvodamas, kaip jie išsilaiko nenuslysdami ledo paviršiumi. Tik, kai pamatai iš arti padangas, kurių spyglių( „čypų“) tankumas primena ežio kailį, supranti kodėl jie važiuoja taip drąsiai. Bet slydimų, posūkiuose sukeliančių sniego bangas, netrūko, kai trasoje pasirodydavo automobiliai ir keturračiai.

Nedidelis rakursas į praeitį

Panašios varžybos vykdavo ir anksčiau, dar sovietiniais laikais. Tik jų vieta buvo ant Kuršių marių ledo nuo Rusnės pusės. Tada specialių transporto priemonių, pritaikytų tokioms varžyboms nebuvo, o pageidaujantys galėjo pademonstruoti vairavimo įgūdžius su moskvičiais, žiguliais ir net zaporožiečiais. Nuolatinis ledo ralio dalyvis būdavo Rusnės žuvininkystės ūkio direktorius Rudzianskas, su „Volga“  išbandydavęs trasą, neretai posūkyje įsirėždavęs ir į pusnį. Tuomet dar varžydavosi ir savadarbės žvejų transporto priemonės „šumacheriai“ su pripūstomis traktorių padangų kameromis. Žinoma, dabar kiti laikai, kiti ratai.

Populiarumą parodo žiūrovų gausa

Pėstute pasiekti varžybų vietą iš Šilutės gal kiek ir toloka, bet transporto priemonėmis žiūrovų suvažiavo daug. O atvykusiems pirmasis išbandymas buvo ledas po kojomis. Juk batai buvo be „čypų“.Todėl vaikščioti reikėjo labai atsargiai. Kita savotiška adrenalino dozė teko vairuotojams, kai judėjimas prasidėjo į abi puses. Siauras kelio ruožas iš abiejų pusių apstatytas automobiliais sudarė spūstis, kol būdavo ieškoma išeičių, kaip prasilenkti. Betgi nebūna padėčių be išeičių. Didžiausias emocijas, be abejonės, kėlė pačios varžybos, kurios organizatorių ir teisėjų dėka vyko be sutrikimų. Iš dviejų starto pozicijų išvažiuodami lenktynininkai „spaudė gazą“, o didžiuliame ledo plote vyko įtempta kova dėl nugalėtojų vardo. Be abejonės, dauguma žiūrovų akylai nefiksavo rezultatų, juk sulaukę varžybų pabaigos juos galėjo pamatyti ant nugalėtojų pakylos, o nesulaukę vis tiek patyrė gerą savaitgalinio adrenalino dozę. To ir užtenka, kaip užtenka ir rašyti, juk, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti.