Aleksandras ir Antanina Lileikiai suteikė žmonėms nemažai džiaugsmo

Aleksandras: „Dabar – prasmingas gyvenimo etapas“

Tad koks tas A. Lileikio gyvenimas? Panašus, kaip ir daugelio šio krašto gyventojų – gimė ir užaugo ne Mažojoje, o Didžiojoje Lietuvoje.

A. Lileikio gimtinė – Barzdžių kaimas Telšių rajone. Kovo 26-ąją Aleksandras švęs jau 90-ąjį gimtadienį.

Jo mama Zofija pagimdė ir užaugino keturis vaikus – sūnus Joną, Aleksandrą ir Antaną, dukrą Valę. „Ji mus viena augino, nors labai rūpinosi, tačiau buvo visko – patyrėme ir nepriteklių, ir bado, - prisimena Aleksandras. - Nelengvas gyvenimas mūsų mamą išmokė net pribuvėjos amato, ji padėjo daugeliui naujagimių ateiti į šį pasaulį. Mama ėmėsi visokiausių darbų – dirbo pas krautuvininką žydą, tarnavo pas kleboną dvare. Visiems įtiko savo darbštumu, vikrumu, greita nuovoka. Mama labai norėjo, kad nors vienas jos vaikas iš keturių įgytų bent kokią specialybę, aš baigiau keturis skyrius. Supratome, kad vienai mamai labai sunku mus leisti į mokslus. Baigiau statybininkų mokyklą, įsigijau dažytojo profesiją. Sovietiniais laikais remontavome butus, Stoniškių tarybiniame ūkyje statėme mūrinius gyvenamuosius namus. Kaimynai kviesdavosi mane statyti, perstatyti krosnių, mokėjau kaminuose įrengti senoviškas rūkyklas“.

Aleksandras jaunystėje turėjo gerą balsą, dainuodavo, o kaimo giedoriai neapsieidavo be jo palydint žmogų į paskutinę kelionę.

Apie 1960-uosius metus Plaškiai buvo labai tankiai apgyvendintas kaimas. Veikė biblioteka, šokiai vykdavo dabartiniame Jankantų name. Gyventojai buvo jauni, kūrė šeimas, augino vaikus, laisvalaikiu mėgo įvairias šventes, gyvenimo ir žmonių jubiliejus. Tais laikais labai populiarūs buvo šeimų susiėjimai. Kadangi visi turėjo darbus, turėjo ir pajamų, tad dauguma žmonių gyveno vienodai pasiturinčiai.

Šeimos buvo gausios, Plaškių mokyklos klasės - pilnos mokinių.

„Abu broliai – aš ir Jonas – auginome net dešimt vaikų, gyvenome viename name, tad linksmybių ir džiaugsmo buvo daug, - pasakojo Aleksandras. - Mūsų vaikai dirbo labai daug, bet po visų dienos darbų su vaikais eidavome prie Gėgės upelio. Išmokiau visus savo vaikus plaukti, iš pradžių „šuniuku“, vėliau - ant nugaros, išmoko ir nardyti“.

Mokytojai Janina ir Juozas Milašauskai dažnai kviesdavo Aleksandrą atlikti Senelio Šalčio (dabar sakoma – Kalėdų Senelio) vaidmens, o tai reikalaudavo daug išmonės ir kūrybiškumo. Tais laikais žmonės buvo labai vieningi ir draugiški. Būdavo organizuojamos vaikams ekskursijos, pilnus autobusus surinkdavo vaikų, tėvai juos lydėdavo į keliones. Aplankydavo visas žymias to meto Lietuvos vietas – Palangą, Kauno IX forto memorialą, Kauno zoologijos sodą, Kryžkalnį. Plėtė savo akiratį vaikai, kartu su jais mokėsi ir tėvai.

Aleksandro manymu, tuomet jis buvęs labai „verslus“ žmogus. Iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo reikėjo galvą pasukti, kaip prisidurti prie šeimos biudžeto, juk nelengva buvo auginti šešis vaikus. Važiuodavo į Rygą, prisipirkdavo dviračių, motociklų detalių, o paskui Sovetsko turguje parduodavau jau šiek tiek brangiau. Visi uždirbti pinigėliai nukeliaudavo į šeimos piniginę – juk augo keturios dukros, kurios norėjo gražiai apsirengti. Gatavų rūbų tuo laiku nebuvo įmanoma įpirkti, tai visi - ir jauni, ir seni - siūdindavosi pas siuvėjus. Šis verslas labai klestėjo.

Visi Aleksandro vaikai išmokslinti, baigę aukštuosius mokslus, technikumus. „Visą gyvenimą dirbau, tad negaliu rankų sudėjęs sėdėti ir senatvėje, - pasakojo Aleksandras. - Kol galėjau, pyniau krepšius bulvėms, grybams, uogoms. Dariau grėblius, „sląstus“ sūriui spausti, kirvakočius. Mano darbo knygelėje yra tik du įrašai. Vienas, kai 1955 metais priėmė į lauko darbininko pareigas, vėliau pervedė į žolės miltų gamybos agregato mašinisto pareigas, kuriose dirbau septyniolika metų. O kitas įrašas, kai 1991 metais išleido į pensiją. Iš viso dirbau trisdešimt šešerius metus, manau, kad jie atiduoti ne veltui, galvoju, gal žmonėms suteikiau nemažai džiaugsmo. Laikas prabėgo kaip upėje vanduo, dabar mano tempas sulėtėjo, atėjo naujas gyvenimo etapas, nors nelengvas, bet žinau, kad ir šis yra prasmingas“.

Antanina: „Nėra ko gailėtis, praeities nebesugrąžinsi“

Antanina Lileikienė (buv. Adlytė) 90-ąjį gimtadienį turėtų pažymėti kitų metų lapkričio 7-ąją. Ji augo Onuškio valsčiuje, keturių vaikų šeimoje. Mama Ona dirbo namuose, augino vaikus. Antanina prisimena, kaip mamytė ausdavo drobes, siūdavo vaikams drabužėlius. Tėvelis Juozas dirbo lauko darbus.

Antanina baigė keturis mokyklos skyrius. Vėliau tarnavo pas ūkininkus, padėjo tėvams nudirbti lauko darbus, nuo aštuonerių metų ganė karves. Sunkūs buvo laikai, reikėjo rankomis nudirbti visus darbus – javus pjaudavo rankiniais pjautuvais, juos surišdavo į pėdus,  statydavo į kapas po šešiasdešimt pėdų. Suveždavo į daržines vežimais, vėliau vyrai javus kuldavo. Sunkus būdavo ir linarautis.

Antaninos gražiausi prisiminimai iš jaunystės – šeštadieniais šokių vakarėliai, kurių visi labai laukdavo. Pasak dabar jau senjorės, tada nebuvo mados į vakarėlius eiti išgėrus. Į tuos vakarėlius ateidavo jaunimo iš aplinkinių kaimų, buvo smagu – visi gražūs, jauni. Vaikinai sumokėdavo muzikantams, šokdavo valsą, polką.

Pirmasis šokis vakarėlyje būdavo polka. Jei muzikanto nebūdavo, tai „rateliuodavo“, šokiuose liejosi dainos, kurias mokėsi vieni iš kitų.

Antanina tebeprisimena, kaip 1941-1945 metų karą praleido savo kaime, nuo šaudymų slėpdavosi miškeliuose. Ten daug naktų praleido – atsinešę savo patalynę miegodavo po eglėmis... Rytą tekdavo eiti į namus, duonos išsikepti, gyvuliukus apžiūrėti.

Po karo visko trūko, maitino juos miškas – grybai buvo nuolatinis maistas, mėlynes džiovindavo dėl vaistų.

Kai gyveno Dzūkijoje, dirbo kolūkyje, tad už darbo metus, gaudavo grūdais: jei derlius geras, tai atseikėdavo ir kviečių, miežių, kartais gaudavo net po dešimt maišų. Turėjo savo girnas, susimaldavo grūdų miltams, kruopoms. Kepė duoną, mito koše, „biedni“ laikai buvo, šiaip taip reikėjo pramisti... Antanina išmoko kepti dzūkiškas bandas. Sekmadienio rytą mama nuskusdavo du kibirus bulvių, ji sutarkuodavo.

„Galiu pasakyti, kad tada žmonių santykiai buvo ypatingi, - sakė Antanina. - Jei kas tarp savęs nesutardavo – užsitraukdavo visų pajuoką. Kaip tu gali nesutarti su kaimynu ar, dar blogiau, su savo artimaisiais?!“.

Į Plaškių kaimą Antanina atvyko būdama devyniolikos metų. 1956 metais ištekėjusi apsigyveno vyro namuose. Susituokė Rukų bažnyčioje ir pradėjo gyventi atskirą gyvenimą.

„Dabar gyvenu šviesiais prisiminimais iš praeitų laikų. Nėra ko gailėtis, praeities nebesugražinsi, o ateitis kokia bus, dar pamatysime“, - baigė pokalbį Antanina.