Švėkšnos krašto gyventoja Valerija Urbonienė - nepasiduodanti kovotoja

90-ojo gimtadienio proga moterį sveikino ne tik artimieji. Gražiausias linkėjimų puokštes ir vitaminus nuo Šilutės rajono savivaldybės administracijos perdavė Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis. Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis įteikė pavasarį primenančią tulpę, linkėjo sulaukti dar daug gražių metų, sveikatos ir Dievo palaimos.

Įėję į jubiliatės namus, ant stalo pamatėme jos nuotrauką su sese dvyne Zofija. Paaiškėjo, kad jos ne tik drauge gimė, bet ir visą gyvenimą buvo šalia viena kitos. Dvynės ant vieno kiemo pasistatė po namuką, kurie beveik niekuo nesiskiria. Sodyboje juos skiria tik išsišakojantis mažas takelis. Šalia jo ir vasarinė virtuvėlė, joje taip pat dvejos durys. Ir šios vienodos. Pasirodo, po vienus stogu įkurtos dvi šeimų patalpos, kuriomis jos naudojasi šiltuoju metų sezonu. Netoli ir ūkinis pastatas– taip pat bendras. Draugiškai skanaujamas ir vaismedžių dovanojamas derlius.

Seniūnas tvirtino, kad jubiliatė ir jos šeima – puikus pavyzdys, kaip turėtų sutarti ir gyventi artimi žmonės. Seserų ir jų šeimų tarpusavio gražūs santykiai visada stebino aplinkinius. Visi ne tik stebėjosi, bet ir grožėjosi, kaip be pykčio gyvena šeimos.

Pasak Valerijos, su sese jos gimė Bumbuliškės kaime. Be dvynės ji turėjo dar tris seseris ir brolį. „Su dvyne seserimi buvome visą gyvenimą artimos. Ji buvo man artimiausias žmogus. Tačiau buvo taip, kad ji pirmoji paliko šį pasaulį. Mudvi niekuomet nesipykome“, - tęsė pasakojimą V. Urbonienė.

Moteris jau palaidojo ir savo sutuoktinį Antaną, kurį  sutiko Nikėluose. Jie užaugino dvi dukras – Birutę ir Nijolę. Dirbo tarybiniame ūkyje. Turėjo ir savo gyvulių. Taupė, kad galėtų savo dukterims būstus nupirkti.

Šiandien Valerija džiaugiasi atžalų dovanotu  didžiausiu gyvenimo turtu – anūkėmis Monika ir Laura. Senolė didžiausias džiaugsmas ir proanūkė – Roberta.

Dukros pas mamą skuba savaitgaliais, o darbo dienomis laiką su ja leidžia sesers dvynės dukra Aldona Būdvytienė, kuriai teta – itin brangius žmogus. „Mano mama ir teta – dvynės. Jų išvaizda buvo labai panaši, bet charakteriai - labai skirtingi. Mano mama buvo ramaus būdo, o teta Valerija – karinga, judri, be galo darbšti, nepasiduodanti. Ant savo mamos net pykdavau, kad ji negali už save pakovoti, būti tokia kaip jos sesuo. Su teta geriau sutariau nei su ja. Ir dabar, kad ir kaip tetai skauda, ji vis tiek nepasiduoda, juda“, - kalbėjo A. Būdvytienė.

Valerija nenori niekur kraustytis iš savo kaimo – čia ji jau per giliai įleido savo šaknis, kad kas nors jas išrautų. Pas dukras kartais nuvažiuoja į svečius, tačiau po kelių dienų jau nori savo kaimo. Klaipėdos mieste jai per mažai erdvės, o ir ramybės nėra,  nes čia zuja automobiliai. O namuose –  tik gražiausia gamtos muzika – paukščio giesmės, svirplio griežiamos melodijos...