Skomantų piliakalnis skleidžia savo galias

Praėjusią vasarą, parsivežus namo medieną, patyrusi menininko akis negalėjo nepastebėti ypatingos faktūros beržo. Medžiai buvo tarsi pažymėti kažkokias ženklais. Toliau viską lėmė atsitiktinumų virtinė. Prieš keletą metų sodybos žemėje, kuri savo gyvavimą, kaip išsiaiškino R.Pilipavičius, skaičiuoja nuo 1852 metų, rado nelabai iki tol matytą metalinį įrankį. Su medžiu dirbantis tautodailininkas netrukus išsiaiškino, kad tai galėjo būti įnagis loviams skobti. Tačiau iki tol, kol neparsivežė malkų iš Skomantų miško, tas daiktas tiesiog kabojo ant senovinės jo klėties sienos. Tuomet kilusi mintis pabandyti pasigaminti tokį lovį, kuriuos žmonės seniau naudodavo gyvulių šėrimui.

Tam reikėjo dar pasirengti – pasidaryti specialų ožį, tad, norėdamas išbandyti į jo rankas netikėtai patekusį įrankį, pabandė gaminti medinius dubenis. Pabandė ir įsitraukė. Šiandien jo podėlyje daugybė beržinių įvairaus dydžio dubenų ir dubenėlių. Palaikius juos rankose, pajunti nuo jų sklindančią ypatingą medžio skleidžiamą šilumą. Jie be galo jaukūs, o jų viduje išryškėję paslaptingi iš amžių glūdumos mus pasiekę gražūs ženklai (gal ir jėgos?). Viskas Rimo padaryta naudojant tik senovinius įrankius, kurių jis turi ir daugiau. Nors kaltai pagaminti jau šiais laikais, tačiau jų meistras iš Šiaulių juos darė pagal senąsias kalvystės technologijas.

Daugelis dubenų įtrinti bičių vašku. Kiti, norint labiau išryškinti tuos medžio ženklus, ištepti naudojant maistinį aliejų. Ir gamyba, ir jų galutinis jų apdirbimas - viskas padaryta natūraliai, kaip mūsų protėviai šiuos namų apyvokos indus ir gamino.

Rimas patenkintas savo naujausiais dirbiniais. Be to, jis labai džiaugiasi, kad kažkada nerado laiko nuvažiuoti parsivežti iš draugo medžio tekinimo staklių. Žinoma, sako tautodailininkas, indas būtų taip pat pavykęs, tačiau jis jau būtų padarytas „pramoniniu“ būdu. Tekinančių tokius dalykus yra nemažai. Tačiau, svarbiausia, mano meistras, tokiu būdų apdirbtas medis būtų praradęs dalį savo jau minėtos paslaptingos jėgos.

Tai nauja tautodailininko Rimo Pilipavičiaus veiklos kryptis. Iki šiol jis buvo žinomas ant medinių lentelių savitu stiliumi pieštais tapybos paveikslais. Jie taip pat turi nemažą energetinį užtaisą, nes visos jo pagrindu tarnaujančios lentelės – kažkada buvusių senųjų šio Mažosios Lietuvos pastatų liekanos. Nors tokių statinių dar yra, tačiau jie pamažu nyksta. O Rimo paveikslų dėka, kaip tautodailės kūriniai, šie praeitimi alsuojantys reliktai, išliks ilgam.

Tautodailininkas R.Pilipavičius jau baigė visus suplanuotus darbus ir jau už savaitės išvyksta į Kaziuko mugę Vilniuje. Ten šiais metais ir bus jo naujųjų darbų oficiali „premjera“ – pirmieji išvys didžiausios Lietuvoje tautodailės mugės lankytojai, nes šiuos dubenis kol kas yra matę tik keletas jo artimų bičiulių. 28 metus šioje mugėje darbus pristatantis tautodailininkas iš Saugų įsikurs įprastoje sau vietoje Gedinimo prospekte, netoli Vilniaus centrinio pašto.