Moters gyvenime – ir vaikų krykštavimai, ir vyro muzika...

Šeimoje buvo 13 žmonių

Marytė Kasiliauskaitė (taip ją tuomet vadindavo) gimė 1936 metų lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, netoli Švėkšnos, Jomantų kaime. Gausioje šeimoje augo dešimt vaikų. Kartu su tėveliais ir tėčio mama - šeima didelė, net trylika žmonių.

Marijona tebeprisimena, kaip jos pirmasis darbas buvo ganyti žąsis, o kai paaugo, ganė avis. Iš jos vis juokdavosi vyresnieji broliai, kai sesutė prašydavo: „Avelės, avelės, išeikit iš daržo!“.

„Rudenį, kai visi darbai jau būdavo nudirbti, tėvai važiuodavo į miestą ir nupirkdavo mums medines klumpes, - pasakojo Marijona. - Grįždavo iš turgaus su pilnu maišu tų klumpių, tai mums būdavo darbo – išsirinkti sau porą... Vyresnieji broliai vasaromis ganydavo karves, o kartu pamiškėse dalgiais šienaudavo pievas... Kai paaugome, ganyti karves teko ir mums“.

Pasak Marijonos, tuomet visus kaimo žmogaus darbus reguliuodavo saulė. Atsistodavo po saule, mokėjo pėdomis matuoti atstumus nuo šešėlių ir taip nustatydavo, kiek yra valandų.

Marijonos vyriausia sesuo tarnavo pas „vokiečius“ Klaipėdos krašte. Pajamos būdavo dvigubos – pinigų užsidirbdavo ir pas ūkininkus, ir parsinešdami „kontrabandinių“ prekių. Tarp Lietuvos ir Vokietijos buvo „rubežius“ – viela atitverta valstybės siena. Mažesnieji vaikai laukdavo savo sesės pareinant namo, kadangi ji grįždavo su lauktuvėmis – sacharinu, saldainiais, mamai parnešdavo adatų, siūlų ir medžiagos. Tokių smulkmenų muitininkai ar pasieniečiai neatimdavo.

Marijona puikiai tebeprisimena ir sunkius pokario metus – prasidėjo kitokia kova, pasipriešinimas sovietinei santvarkai. Vienas kitas žmogus kaime turėjo radijo imtuvus, „gavarilkomis“ vadinamus. Susirinkdavo vakarais kaimynai, klausydavosi „Amerikos balso“.

Po karo pradėjo kurti kolūkius ir visus ragino stoti į juos. Kurie netapdavo kolūkiečiais, tiems - tiesus kelias į Sibirą. Marijonos tėvai privalėjo atiduoti kolūkiui ir savo ūkio padargus, ir gyvulius. Viską - į bendrą ūkį, į kolūkį, kuriame ir patiems reikėjo dirbti. Vyrai plušėjo laukuose – visi jų darbai su arkliukais, moterys taip pat dirbo lauko darbus bei fermose. Atlyginimo niekas niekam nemokėjo, tik metų gale už darbą valdžia duodavo maišą grūdų. Dar sugalvojo, kad gyventojai pirktų obligacijas, kitaip tariant – buvo priversti valstybei skolinti pinigus.

Piršlyboms pasakė: „Ne“

Marijona baigė keturis skyrius ir labai norėjo mokytis žemės ūkio mokykloje, bet tėvelis pasakė, kad mergaitėms mokslai nelabai reikalingi: „Susirasi draugą ir tavo mokslas – vaiko vystykluose“. Taip ir atsitiko – savo būsimąjį vyrą sutiko būdama aštuoniolikos. Tada galvojo, kad geresnio žmogaus pasaulyje nėra – jis kalbėjo švelniai, vaikščiojant mėnulio ir žvaigždžių šviesoje, ji klausėsi nuoširdžių ir meilių žodžių...

Aštuoniolikmetė Marijona ištekėjo už Jono, ir jauna šeima, atsikrausčiusi į Šunelių kaimą, netoli Plaškių, pradėjo kurti naują gyvenimą. Abu triūsė kolūkyje, vėliau – tarybiniame ūkyje. Jonas didesnę gyvenimo dalį praleido dirbdamas Plaškių žolės miltų gamybos agregate, didžiausiame tuo metu Pabaltijyje.

Tame pačiame kaime tebegyvenanti Marijonos ir Jono duktė Danutė Bardauskienė, Plaškių kaimo bendruomenės pirmininkė, Pagėgių savivaldybės kultūros centro direktoriaus pavaduotoja, „Šilokarčemos“ korespondentui pripažino, kad ne toks jau gražus buvo jos tėvų gyvenimas. Tėvas neretai visaip skriausdavo jos mamą, o ši šiandien tebeprisimena tik gražiausius trumpos jų draugystės momentus.

Jonas mirė 1979 metais ir nuo to laiko Marijona pasiliko viena. Dabar jau kartu su dukra Janina, kuri, palaidojusi savo vyrą, grįžo gyventi į tėvų namus.

„Mano tėvas buvo savamokslis kaimo muzikantas, o aš esu kaimo muzikanto dukra, - pasakojo D. Bardauskienė, - Mokėjo groti akordeonu, smuiku, armonika. Buvo ir man nupirkęs vaikišką akordeoną, bet man tada svarbiau buvo palakstyti su vaikais, pažaisti, o ne groti“.

Pasak D. Bardauskienės, jos mama Marijona po vyro mirties galėjo ištekėti ne vieną kartą, bet taip neatsitiko.

„Buvo keletas  piršlybų ir gana juokingų. Pagal jas ir vaidinimą būtų galima pastatyti. Bet mama nenorėjo susieti gyvenimo su svetimu žmogumi. Mat neturėjo garantijos, kad tas svetimas žmogus pamils jos vaikus, kurių užaugino keturis, o jinai pasišventė sunkesniam gyvenimui – liktai vienai, našlei. Mes tą labai įvertiname ir džiaugiamės. Sakau – kai turime tėvus, esame labai turtingi, ne pinigų prasme, o moraline... Vyresni žmonės, nors ir nebaigę didesnių mokslų, yra tokie protingi – kokia jų gyvenimo išmintis, kokia teisinga tiesa, todėl labai reikia į tai įsiklausyti. Mums dar mokytis ir mokytis iš jų“, - pasakojo D. Bardauskienė.