Senovės romėnai ir naujieji lietuviai – palyginimas pirmųjų naudai

Imperatorius P. E. Adrianas stengėsi protingai valdyti milžiniškas teritorijas. Jam iš tiesų rūpėjo, kad ant romėniškų monetų iškalti žodžiai nenupigtų, neliktų bereikšmiai. Imperatorius žmonių gerovę siejo su taika ir teisingumu. Pastarąjį saugojo įstatymai. Įvykdyta baudžiamosios ir civilinės teisės reforma atitiko laikmečio realijas – beverčiai įstatymai bei potvarkiai, keliantys prieštaras, skirtingus teisininkų komentarus, buvo panaikinti arba pakeisti. P. E. Adrianas išnaudojo p r o t i n g o s laisvės privalumus. Pavaldinius lenkė gerumu, kilniaširdyste, atsisakė nemažos dalies mokesčių. Kartą, nepriėmęs romėnės, įsidėmėjo jos taiklią pastabą: jei jam trūksta laiko išklausyti - tai trūksta laiko ir valdyti. Imperatorius atsiprašė lankytojos. Šiandien lietuviams sunku įsivaizduoti analogišką situaciją ne tik aukščiausios valdžios koridoriuose, bet ir provincijoje, savivaldybėse.

P. E. Adriano laikais buvo tiesiami nauji keliai, statomos bibliotekos, vadinamos visuomeniniais proto aruodais. Jo nuomone, blogybės susikaupia tada, kai atsiranda pernelyg daug begėdiškai turtingų ar beviltiškai nuskurdusių žmonių. Valdovas siekė, kad tarp tų kraštutinumų įsivyrautų pusiausvyra. Dėl to Roma palaikė valstiečių bendruomenių steigimą. Kiekvienas laukas, neįdirbtas penkerius metus, atitekdavo žemdirbiui, įsipareigojusiam gauti naudos iš sklypo. Provincijų gerovė rėmėsi verslu, žemdirbystės, prekybos plėtra. Kraštas buvo taip administruojamas, kad kylanti gerovė tarnautų visiems socialiniams sluoksniams, o ne vien bankui ar spekuliantui.

Imperatorius pagerino ir vergų būklę, nors abejojo dėl vergovės panaikinimo. Jo galva, geriausiu atveju, ateitis pakeis tą niekingą pavadinimą, bet pati vergovė egzistuos klastingesnėmis formomis. Atrodo, jis neapsiriko. Beje, P. E. Adrianas troško išvengti akimirkos, kai barbarai iš išorės, o vergai iš vidaus pasikėsins į pasaulį, kurį iš jų reikalaujama gerbti ir jam tarnauti, nors jo gėrybės tenka kitiems.

...Atsikūrusi Lietuva ketvirtį amžiaus valdoma kitaip. Įstatymų ir poįstatyminių aktų raizgalynėje lūžta teisiųjų ietys, o nedorovingieji neretai triumfuoja. Kreiva šypsena palydima vos ne kiekviena nesavanaudiška mintis. Būties ir išlikimo egzistencija baigia nurungti išsikvepiančią tautos dvasią. Agresyvus kosmopolitizmas spraudžia į kampą lietuvybę tarsi atgyveną. Svarbiausieji interesai – savi, giminiški, partiniai. Partijų turgus per rinkimus  į savivaldybes ir Seimą parodė – įmanomos bet kokios sąjungos, nors ir su pačiu velniu, kad tik daugiau valdžios nusitvėrus. Visuomenė suskilusi, sukaupusi daug pykčio, burbuliuojanti nesantaikoje. Turtingieji iš viršaus žiūri į nepasiturintį. Kas penktas lietuvis skursta. Maltiečių sriubos lėkštė švenčių dienomis vargetų neišgelbės. Kažkada Antano Smetonos Lietuva buvo tautiška, o kokia šiandieninė..? Vėl svetimi verčia mus tarnais. Ką gavome iš išgirtų Vakarų?! Homoseksualizmą, prostituciją, pornografiją. Ką atidavėm? Didžiausią įmonę - Mažeikių naftą. Ir ne vien ją. Tiesa, daugelis lietuvių emigravo ir savo gyvenimus kuria Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, JAV. Kai kas ilgai emigraciją vadino mūsų pasiekimu, kol atsitokėjo. Kodėl į valdžią įsikibę nori būti diriguojami iš svetur, bet nenori ar nesugeba patys diriguoti lietuviško gyvenimo raidai..? Kas ir kada tuos skaudžius klaustukus panaikins... Gal naujoji valdžia ims spręsti ir veikti visos tautos labui, o ne vien pasiturinčiųjų reikalus ginti, saldžiai meluoti.