Buvusio mero dėdė dienas ir naktis leidžia... gatvėje

Buvo sumuštas

Šiuo metu vyras glaudžiasi vadinamame Šanchajuje - sklype Šilutėje tarp Pievų, Inkaro gatvių ir melioracijos griovių. Čia daug garažų, kuriuos valdžia nusprendė naikinti. Vienas jų – jo tvirtovė. Turi jis dviratį, kuriuo į miestą važiuoja, kai reikia maisto nusipirkti ar su kokiu nors likimo draugu susitikti.

Visiškai neseniai Šanchajuje nelaimėlį sumušė nepažįstami jaunuoliai, kurie čia buvo užsukę neaišku ko. Todėl pašnekovas vos primina koją, mėlynėmis „išpuoštą“.

Kęstutis sako, kad šeimoje augo penki broliai ir sesuo. „Esame ne vieno tėvo vaikai. Vieni Stanišausko, kiti – Jako. Trimis metais jaunesnis brolis jau miręs.  Sesuo taip pat. Du broliai gyvena Alytuje, o vyriausiasis įsikūręs Verdainės kaime.  Mano brolio Alekso sūnus – Arvydas Jakas“, - kalbėjo K. Stanišauskas.

Klausėme K. Stanišausko, kodėl taip nutiko, jog jis tapo benamiu? Pasak jo, jam Šilutėje priklausė vieno kambario butas, kurį paveldėjo iš mamos, tačiau, neva, sesuo ėmė jį ir pardavė. „Ėjau tris paras namo į Šilutę, kol parėjau iš Trakų. Dirbau ten pas ūkininką. Pinigų nemokėjo, todėl išėjau. Buto nebeturiu. Su broliu, Arvydo tėvu, kartas nuo kartu pasišneku. Arvydas, kai parėjau iš Trakų, kartais duodavo pinigų. Kartą yra davęs net 50 litų. Gyvenau šiek tiek pas draugą, pas pusbrolį. Pastarajam numirus, likau vienas. Teko apsigyventi Šanchajuje. Buvau ir Uostadvaryje, kur žmogui padėjau gaudyti žuvį. Teko dirbti net pas tokį ūkininką, kuis buvo didelis tinginys. Grįždavo iš kur nors ir klausdavo, ar turiu  užvalgyti. Būdavau išsiviręs sriubos - tai jos pavalgydavo  “, - tęsė pašnekovas.

Gyvenimas blaškė

Herojus teigė, kad dirbo gyvenime daug įvairių darbų – automobilius remontavo, vairuodavo vilkikus. Kažkada teko jam darbuotis ir lentpjūvėje.

Dirbo Kęstutis ir Raseiniuose, ir Kaune. Pasak jo,  gyvenimas blaškė po įvairias vietas. „Dabar esu vienas, jei randu kokį metalą, parduodu. Užsidirbu duonai. Vakar pasikepiau grybų. Apgavau skrandį ir tiek. Esu žmogus, bet egzistuoju ir tiek“, - atviravo vyras. Jis išdavė, kad kažkada jo brolis iš Verdainės kaimo kvietė pas save gyventi, tačiau neapsigyveno, mat kai nuvažiavo pas jį, namie nerado. Ne kartą pas brolį ir vėliau buvo užsukęs. Pavalgydavo, pakalbėdavo ir skubėdavo namo – į gatvę, į Šanchajų, nes apsigyventi nebesiūlė. „Tas brolis, kuris jau numirė, esame vieno tėvo. Jis visuomet perspėdavo: „Tik neprasidėk su Jakais“.  Kažkodėl jis Jakų nekentė. Man tai nieko, Jakas – brolis kaip brolis. Retai tebendrauju. Vis sako, kad neturi pinigų, laukia pensijos. Ką - jis neturi? Turi, nes visą gyvenimą vairuotoju dirbo. Jo žmona buvo kadrų skyriaus viršininkė“, - dėstė šilutiškis.

Niekas neieško

Anot K. Stanišausko, kažkada jam pažįstami siūlė kreiptis į Arvydą Jaką, kuris buvo tuo metu meru, kad padėtų „suveikti“ butą.  „Jis galėtų padėti. Iš tiesų, man užtektų namuko ant ratų. Kažkada iš Airijos parsivariau autobusiuką. Vis galvojau kam jį pirkau, juk galėjau nusipirkti namuką. Airijoje gerai uždirbdavau – po 1200 eurų per penkias dienas. Gyvenau pas dukrą. Bet su žentu nesutariau. Todėl išvažiavau“, - kalbėjo Kęstutis.

Kad ir kur būna pašnekovas, jo atmintyje dažnai kyla prisiminimai, kuomet gyveno su šeima – trimis dukterimis ir sūnumi. „Dukrikė gyvena Airijoje. Kiti  vaikai net ir nesidomi manimi. Dukros kažkada sakė: „Mes, tėti, kur tu bebūtum, susirasime tave. Kol kas manęs niekas neieško. Šlubuoju, vargstu ir nieko. Kad bent kojų neskaudėtų. Juk kažkada dirbau vairuotoju. Profesionalo teises  pamečiau. Siūlė vairuoti autobusą. Pagalvojau, o jei kas nutiks - užmušiu žmones. Geriau, jau vienam užsimušti“, - tikino K. Stanišauskas.

Po pokalbio jis išskubėjo namo. Sakė reikia krosnį užsikurti. Kūrena ją įvairiomis lentomis, kurių teritorijoje netrūksta. Vyras jau žino, ką darys, kai Šanchajus bus sulygintas su žeme – eis gyventi į Macikus pas draugą.

Nežino, ko dėdė nori

Pakalbinome ir kažkada buvusį merą, dabar Šilutės rajono savivaldybės tarybos narį Arvydą Jaką. Domėjomės, ar bandė iš to  „liūno“ ištraukti gana artimą savo giminaitį, tėvo brolį, dėdę? Pasak politiko, tų bandymų buvo daug. „Jei pasirinko žmogus tokį gyvenimo būdą, jis kitaip gyventi ir nebegali. Jam buvo padedama. Ir dukra į Angliją buvo jį  išsivežusi. Ten buvo įdarbintas ir pinigų užsidirbdavo. Grįžo į Lietuvą ir vėl tas pats. Buvo pametęs dokumentus. Padėjau juos susitvarkyti – daviau pinigų. Čia, matyt, jau jo toks gyvenimo būdas. Juk turėjo susiradęs ir globėją, bet jis to nebenori. O  pastoviai jam dalinti pinigus – geriau savo anūkams ledus nuperku nei jam alkoholiui“, - sakė A. Jakas. Jis iš „Šilokarčemos“ sužinojo, kad jo dėdė įsikūręs Šanchajuje ir jau nebegyvena Šilutės socialinių paslaugų centre.

„Matyt jis pasirinko tokį gyvenimą, jei nedrįsta ateiti pas savo brolį aplankyti. Kiek kartų dėdė klausė, kaip tėvukas. Sakiau: „Nueik ir aplankyk“. Bet vengia to. Bandė jam padėt ne vienas. Jis eina per miestą, keikiasi, šaukia: „Duok eurų“.  Bet kiek tu jam gali duoti? Nueina ir nusiperka alkoholio. Jam gali nupirkti maisto. Tą ne kartą dariau. Bet jis to nenori. Jis nori alkoholio“, - tvirtino buvęs meras.

Pasak politiko, Kęstutis nuo pat jaunystės buvo linkęs į kriminalinį gyvenimą – laiką leido net kolonijoje. „Buvo susitvarkęs. Turėjo šeimą, bet alkoholis... Žmogus turi pats norėti viską pakeisti. Buvo ir pas mane ne kartą atėjęs. Duris atidarė anūkės. Jos išsigando netvarkingo ir nepažįstamo žmogaus. Sakiau daugiau neiti. Jei reikia kažko, tegul kreipias į mane, žino, kur aš“, - tikino politikas. Jis neįsivaizduoja, ko K. Stanišauskui reikia, mat dirbti jis nenori, todėl niekam tokio žmogaus rekomenduoti kaip darbuotojo negali.