Eutanazija – „laiminga mirtis“ ar...

Eutanazija – tai išsigelbėjimas nuo nepakeliamų kančių

Pats terminas, kilęs iš graikiško žodžio, reiškia „laiminga mirtis“. Keistai skamba, juk kaip gali mirtis būti laiminga? O kam turi priklausyti teisė nuspręsti, kada laikas nutraukti gyvybę – pačiam žmogui, giminėms, gydytojui ar viską palikti Dievo rankose? Eutanazijos šalininkai teigia, kad tokia galimybė daugybei sunkiai sergančiųjų yra išsigelbėjimas nuo nepakeliamų kančių. Tai ir yra pagrindinis argumentas. Juk iš tiesų, kas gi norėtų matyti skausmuose besikankinantį mylimą žmogų arba tokias kančias kęstų pats? Kita situacija, kai žmogus nebesugeba pasirūpinti savimi pats, jo gyvybei palaikyti būtina tam tikra medicininė technika. Šiuo atveju, savanoriška eutanazija traktuojama kaip pagalba žmogui, išsaugojant orumą ir autonomiją savo sprendimų atžvilgiu. Trečias variantas, kai žmogus nesąmoningas, nebegyvena tikro gyvenimo, nes nebejaučia aplinkos ir nesupranta savo būsenos. Tokiu atveju, ši procedūra prašoma atlikti artimiesiems, kuriems ilgą laiką komos būsenoje esantis ligonis tampa našta.

Olandija buvo pirmoji šalis pasaulyje 2002 m. legalizavusi eutanaziją (vėliau Didžioji Britanija, Šveicarija, Australija ir kt.). Statistika teigia, kad nuo 2006 m. atliekamos eutanazijos skaičiai didėja, o dauguma žmonių, pasirenkančių tokį išėjimo iš gyvenimo būdą, yra vėžiu sergantys pacientai, taip pat turintys demenciją ir psichiatriniai ligoniai.

Gydytojų nuomonė

Skaitant gydytojų atsiliepimus, nuomonės išsiskiria, nors svarstyklės labiau svyra pritariančiųjų pusėn. Tai patvirtino  Šilutėje dirbanti medikė Laura Petkevičienė: „Aš už tai, nes jei žmogus nori nutraukti savo kančias, atsisakyti savo kūno, manau, jis turi ir tam teisę“. Paklausta, ar nuomonė nepasikeistų, jei tai būtų jai artimas žmogus, gydytoja atsakė: „Manau, kad ryžčiausi, bet kol pats nesi susidūręs, sunku pasakyti, juk tuomet pasikeičia mastymas, šoko būsena...bet, tikriausiai, ryžčiausi“. Kitas pašnekovas gydytojas Leonas Balčėnas buvo atsargesnis: „Vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau. Kaip medikas kai kuriais atvejais pateisinčiau. Tie ligoniai, kurie yra komos būsenoje, kurie visiškai priklausomi nuo artimųjų, negalintys gyventi be morfijaus, kurių dienos faktiškai suskaičiuotos, kyla klausimas – ar verta tempt? Nors vienareikšmiškai, tikriausiai, niekas negali atsakyti. Jei taip atsitiktų su man artimu žmogumi, aš neišdrįsčiau ir neprašyčiau, kad būtų atliekama ši procedūra“.

Eutanazija prilyginama žmogžudystei

Kyla klausimas, kieno gyvybė mažiau vertinga – sveiko ar sergančio? Ar sergantis žmogus gali adekvačiai įvertinti savo norą gyventi? Ar galim atiduoti sprendimą dėl gyvybės į giminaičių rankas? Kalbama, kad skausmas – tai netinkamas medikų priežiūros rezultatas. Kai žmogus komos ar vegetacinėje būsenoje, nėra žinoma, koks yra jo požiūris ir galimas sprendimas eutanazijos klausimu. O kaip nubrėžti ribą, kai eutanazija yra galima, o kada dar ne? Ar įmanoma sudaryti sąrašą ligų ir būklių, kurioms esant eutanazija būtų galima? Ko gero - ne. Ją įteisinus, kyla ir piktnaudžiavimo pavojus. Kaip  užtikrinti, kad, įteisinus nesavanorišką eutanaziją, giminaičiai nenuspręs atsikratyti „nereikalingos naštos“, o nekompetetingi medikai šiuo būdu pradės slėpti savo klaidas ir nesėkmes. Taigi, legalizavę „gerąją mirtį“, galime atverti nišą ir ne tokiems geriems tikslams.

Galima išeitis – paliatyvus( lengvinantis) gydymas

Paliatyvi medicina siekia pagerinti ligonio būseną, jos tikslas – tenkinti ligonio fizinius, psichologinius, dvasinius poreikius paskutinėmis žemiškojo gyvenimo akimirkomis. Šiandien medicina pajėgi numalšinti skausmą, o jei skauda, kalta pati sveikatos apsaugos sistema. Yra steigiamos paliatyvaus gydymo ligoninės, nors jų trūksta, kadangi tai ypatingos slaugos reikalaujanti sistema. Esame katalikiška šalis, todėl bažnyčios nuomonė irgi ne paskutinėje vietoje. Dar 1957 m. popiežius Pijus XII gydytojų suvažiavime sakė, kad leistina malšinti skausmus narkotikais, net jeigu jie temdo sąmonę ir trumpina gyvenimą. Jonas Paulius II enciklikoje taip pat pasisakė už paliatyvujį slaugymą, kuriuo siekiama sušvelninti kančias.

Plintantis susidomėjimas eutanazija yra simptomas daug didesnės problemos, būtent, mūsų nesugebėjimo rūpintis nepagydomai sergančiais ligoniais.