Pamario karpinių meistrės darbai Pagėgiuose

„Pradėjusi karpyti neįvertinau šio meno. Man rodės, kad karpinys – tai banalus darbas ir toli gražu ne meno kūrinys. Tačiau, laikui bėgant, kuomet išsikeldavau sau naujas užduotis iškarpyti vieną po kito etiudą, supratau, kad karpinys, tai tarpinis variantas tarp eskizo ir grafikos. Beje, savo darbus visuomet karpau, o ne pjaustau raižymo peiliuku.

Šeimoje esame šešios seserys ir visos draugaujame su menais. Karpyti pradėjau 1970 metais. Nežinau, kodėl pasirinkau šią sritį… gal iš taupumo… gal iš praktiškumo. Juk tapyti, lipdyti reikalingos priemonės, o karpyti jų tiek daug nereikia: lapo, žirklių ir … pasineri į ramybės būseną, nes karpymas be galo ramina. Žinoma dabar suvokiu, kad bet kokiam menui, norint atlikti ir pateikti jį žiūrovui estetiškai, patiri išlaidas.

Parodą pavadinau „Ieškojimai“. Šis pavadinimas tiks tol, kol karpysiu, juk su kiekvienu darbu kažko ieškau. Neseniai pradėjau ieškoti, kaip iškarpyti žmogaus veido profilį. Pataikyti kiekvieną įkirpimą, kuris atspindėtų veido bruožą, žmogaus amžių, nuotaiką yra be galo sunku. Tačiau karpiniuose žmonės save ar kitą pozuotoją atpažįsta, ir tai man didžiausias įvertinimas.

Už tai, kad mano parodas galėjo matyti Švedijos, Vokietijos, Rusijos šalių, Klaipėdos, Vilniaus, Tilžės, Kelmės, Šilutės ir kitų miestų gyventojai, turiu būti dėkinga buvusiai Šilutės muziejaus direktorei Rozai Šikšninei. Dirbdama muziejuje, o ten dirbau dešimt metų, kavos pertraukėlių metu karpydavau. Karpinius, kad išsitiesintų, kišdavau po kilimu. Vieną lemiamą kartą už pakelto kilimo kampelio užkliuvo direktorė Roza Šikšnienė. Tada prisipažinau, kad šį bei tą esu iškarpiusi ir pakišusi po kilimu. Vadovė tuoj pat apžiūrėjo darbus ir su nuoširdžia nuostaba tarė: „ Turi organizuoti parodą ir būtinai“. Tai buvo man pirmoji didelė pasitikėjimo savimi dozė.

Dar giliau pradėjau domėtis karpiniais. Turiu ir savo įkvėpėją. Tai karpinių meistrė Julija Daniliauskienė. Paleidau savo fantaziją ir paleidau. Pasipiešdavau savo sumanymus ant čekių, įvairiausių kvitų, rankinėje rastų lapelių… Ir parnešė mano fantazija man darbo vaisius. Mano karpiniais iliustruotos trys knygos, kelyje ketvirtoji knyga. Kartą sulaukiau netikėto svečio, kuris įkyriai prašė parengti iliustracijas knygai, tačiau jis pataikė į didžiulį darbų sūkurį ir teko atsakyti. Vėliau sužinojau, kad atsakiau garsiam rašytojui iš Maskvos.

Pastaruosius vienuolika metų dirbu Rusnės salos kultūros centre. Mano svajonė – atgaivinti čia vykusius dailės plenerus. Ją įgyvendinau ir ne tik atgaivinau, bet ir išauginau iki tarptautinio lygio. Šiais metais plenere dalyvaus menininkai iš Vokietijos, Gruzijos.

„Tačiau dailės plenerai, tai ne mano nuopelnai, – sako Birutė, tai – Rusnės tradicijų tąsa“. O mes pašnekovei palinkėjome suburti karpinių menininkus. Tad ieškojimuose pasinėrusios menininkės laukia nauja užduotis ir nauji ieškojimai bei atradimai.