Rusnė – kontūrai pro laiko miglą...

Būriškos praeities pėdomis

Rusnės senovė – būrų, žvejukų, sielininkų, amatininkų, pirklių, ūkininkų, kunigų istorija. Lietuvininkų gyvenimai, kai šalia vešėjo dvi tautos, dvi kalbos: lietuviai ir vokiečiai į savo kasdienę kalbą prismaikstydavo gajų svetimžodžių. Iki Bismarko laikų Prūsijos valstybė nekovojo prieš lietuvybę, pernelyg neslopino ir pagonybės likučių. Vokiečiai Prūsiją vadino lietuviškąja apygarda, buvo net lietuviški kariuomenės pulkai: dragūnų, ulonų. Prieš lietuvybę valdžia atsisuko po 1871-ųjų. Lietuviai nepasidavė, rašė peticijas, ieškojo diplomatinių kelių ir užtarimo kaizerio rūmuose. Išimtis buvo padaryta, lietuvių kalbą leista vartoti dar 20 metų, iki 1896-ųjų. Po to ji turėjo dingti iš viešojo gyvenimo. Grėsmingą situaciją vėliau pakeitė Pirmasis pasaulinis karas, kai vokiečių juodasis aras buvo priverstas paleisti iš savo nagų Klaipėdos kraštą. Krašto direktorijos (1929 m.) įstatymu mokyklose dėstomoji kalba privalo būti tos tautos, kurios vaikai sudaro didesnę dalį ir jog abi kalbos turi lygias teises. Pirmutiniuose 4 skyriuose mokyti vaikų vartojama kalba namuose, o nuo 5 skyriaus abiejų tautų vaikai privalo mokytis ir lietuviškai, ir vokiškai po penkias valandas savaitėje. Deja, ši programa liko popieriuje, nes daugelis mokytojų buvo vokiečiai. Pavyzdžiui, Rusnės ir jos apylinkių mokyklų mokytojai savo spintose turėjo po 2-3 lietuviškas knygas ir, reikalui esant, jas ištraukdavo, liepdavo mokiniams skaityti. Kadangi vaikai skaitė geriau už mokytoją, nemokantį lietuvių kalbos, tai šios pamokos virsdavo farsu. Apie tokią Klaipėdos krašto mokyklų būklę 1931 m. rašė žurnalas „Naujoji Romuva“ (Nr.41). Vis tik lietuvininkai savo kalbos neapleido, nors germanizacijos įtaka pasireiškė susiformavusioje lietuvininkų tarmėje. 

Rusnė nebuvo užkampis: nuo XVIII šimtmečio pradžios veikė paštas, 1914 metais baigtas statyti modernus geležinių konstrukcijų tiltas per Atmatą su elektros jėgaine krante. Tiltas buvo didžiausias Klaipėdos krašte. Iki tol rusniškiai ir jų svečiai nuo 1793 metų naudojosi keltu. Kelto privilegijos savininkui, pastačius tiltą, sumokėta 60 000 markių išpirka. Pro Rusnę kas antrą dieną plaukdavo garlaivis iš Klaipėdos į Tilžę.

Vienkiemis ant kaupo – etnografinė sodyba-muziejus

Skirvytėlės g. 8 – trys pilki trobesiai ant kaupo. Sako, pakylėjimas suvežtas rogutėmis. Jis tam, kad pavasariais pakilę Pakalnės vandenys nesiektų kiemo. Reikėjo būriškos kantrybės, kad kalnelį supilti. Gal prieš 200 metų sodybą įkūrė žvejas Kalvelis. Pasistatė trobą, tvartą-daržinę, malkinę, išsikasė šulinį. Aplink – gluosniai, teisybės medžiai uosiai, pakraštyje – išsikerojęs gumbuotas ąžuolas. Yra ir sodas, klojimas su gandralizdžiu. Pastatus supa medinė „štikietų“ tvora. Tačiau Kalvelių giminės gilesnių pėdsakų nebelikę. Tiesa, Eva Kalvelienė, tapusi našle, 1930-aisiais ištekėjo už Jono Augusto Krigerio. Pastarasis tapo Antrojo pasaulinio karo auka: žuvo 1945 metais. Našlė E.Krigerienė po savo sodybos stogu priglaudė dvi vienišas lietuvininkes: Martą Druskytę ir Evą Kokštaitę. Abi darbščios, tylios, tikinčios į dangaus ir žemės Sutvėrėją. Taip išauklėtos, išmokytos. Jokių sverdėjimų mintyse ar darbuose. Pirmoji Anapilin 1980-aisiais išėjo E. Krigerienė. Po penkerių metelių su ašarų pakalne atsisveikino ir E. Kokštaitė. O Marta vis dar trypė sodyboje tarp senųjų rykų. Namas apšepo, stogas lyg gunktelėjo. 83 metų Marta dar nenorėjo keliauti už debesėlių. Nors lazdute pasiremianti, bet einanti, vandenėlio su naščiais atsinešanti. Jos dieneles labai pasaldino rusniškių tremtinių, žuvininkystės ūkio gerbiamų tarnautojų Kazimiero ir Valerijos Banių vaikai: Rasa ir Gintaras. Jie tapo jos pagalbininkais. Žiūrėdama į šviesiaplaukę Raselę, vikriai ravinčią jos daržą, Marta prisimindavo savo jaunystę, tėvelius, lenkusius murmėti vokiškai. Ale lietuviškų giesmių, išmoktų pas kunigą Gailių, Marta neužmiršo. Lietuviška Martos tarme ypač džiaugėsi etnografė M. Čilvinaitė, atvažiavusi į salą su būriu padėjėjų rinkti tautosakos. Viešnią su Marta supažindino ūkio ekonomistas K.Banys, pats visomis išgalėmis palaikęs lietuvybę, tautiškumą. Baniai taip išauklėjo ir savo atžalas: Rasa, kaip ir svajojo, istorikė, Gintaras – veterinarijos specialistas. O jų tėvelių jau nebėra, jau ilsisi amžinybėje. Baniai ir karšino Martą. Senolė pritarė jų minčiai, kad po jos mirties pastatai ant kaupo virstų etnografiniu muziejumi. Radosi gerų žmonių, kurie Martos norą išpildė.

Senolė, besiremianti į pagalį, ir profesorius...

Klaipėdiškis teatrologas, humanitarinių mokslų profesorius Petras Bielskis kartą atvairavo savo „žiguliuką“ į Rusnę. Važiuodamas pamatė kėblinančią senutę, įsikibusią į pagalį. Ji sunkiai nešė kibirą. Profesorius sustabdė automobilį ir užkalbino rusniškę. Močiutė atsakė maloniu minkštu balsu. Kalbėjo žemaitiškai, bet su vokišku akcentu. „Veina gyvenu, nieko mun nerek!” Bet reikėjo. Regis, Marta tąsyk nepatikėjo, kad atsitiktinai sutiktas nepažįstamas vyras tęsės žodį – atvažiuos lopyti puskiaurį jos trobos stogą, šienauti, burokus nuimti. Taip ir susipažino. Vienišė ir profesorius. Save kaimo vaiku vadinantis P.Bielskis  žinojo, kas yra dirvonas, žąsys, avys, karvės, daržai. Atvažiuodavo vėliau į Rusnę su linksma studentų komanda sodybos ant kaupo tvarkyti. Pasak jų, kai ką ardydami statyti pramoko. Dienos, savaitės kaip nebūta. Kai pavargdavo, armoniką patampydavo, naktimis kanaluose lynus žvejodavo. Marta palankiai žiūrėjo į kaip iš dangaus nukritusius talkininkus, tačiau ne visi svečių patarimai jai patiko. Profesoriui pasiūlius parduoti paršiukus, nebevargti, lietuvininkė atrėžė klausimėliu, ogi su kuo ji bepasišnekėsianti..?

Sodybą - kiuženą prikėlė idealistai

Marta, prieš iškeliaudama nežinomybėn, testamentu padalijo sodybą Gintarui ir Rasai Baniams. Atriekė ir dalį P.Bielskiui, dieną ir naktį sapnuojančiam apie klojimo teatrą Rusnėje, nes vieną jau buvo įkūręs Agluonėnuose (Klaipėdos r.). Sala - tokia vieta. Gražiai sutariantys dalininkai-idealistai, pasitelkę panašius į save rusniškius, taip pat profesoriaus studentus, kibo po trupinį remontuoti, kelti vienkiemį naujam gyvenimui, tai yra įkurti etnografinę žvejo sodybą-muziejų. Nesipjovė su tuo ir dėstytojo P.Bielskio noras turėti čia klojimo teatrą - Rusnėje vaidintojų netrūksta. Daug žmonių prisidėjo, kad ši svajonė išsipildytų: Gintaras ir Asta Augustinai, L. Gineikienė, R. Šikšnienė, V. Morkevičius, K. Kuršelis, P. Rimašauskas, P. Stankus, P. Lengvinas, A. Šalkauskas, M. ir Purvinai. Pritarė, rėmė tuometinis ūkio direktorius S. Benkunskas, vyr.buhalterė R.Kubilienė, seniūnas J.Žukauskas. Savo vasaras čia už ačiū pardavinėjo P.Bielskio atitempti studentai: meistravo, stogą dengė. Išsyk ne viskas ėjosi, kaip dūmas iš pypkės: mokėsi žvejų pripjautas nendres rišti, šukuoti, lygiai ant klojimo ir malkinės stogų kloti. Būta ir nuotykių: vilnietis Eligijus Daugnora, užsikoręs ant stubos stogo, iš po gandralizdžio ėmė širšes baidyti. Kai vabzdžiai suirzo, anot P.Bielskio, Eligijus kelią žemyn be kopėčių rado. Pats Eligijus tvirtino vieną širšę prazvimbus pro ausį. Jei taip, matyt, nemenkos būta...

Trobos lubas restauravo tėvas ir sūnus statybininkai Margiai, Augustinai. Sulaukta olandų gamtosaugininkų pagalbos, o svečias iš Vokietijos Rudolfas Caberis (Zaber) nupiešė akvarele Martos portretą. Paveikslą įteikė 1997-ųjų birželio 21-ą per etnografinės sodybos-muziejaus baltomis langinėmis atidarymą. Gerokai anksčiau, 1989-aisiais, spalio 14 dieną čia suvaidintas pirmasis spektaklis apie Vincą Kudirką. O kino režisierius Algimantas Puipa čia yra sukęs filmą apie pokarį.       

Tarp gausių sodybos svetelių – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas

Atgimusi žvejo etnografinė sodyba-muziejus šiltuoju metu traukia turistus. Joje sukauptais senosios buities, ūkio rykais, rakandais, žūklės įnagiais stebisi lietuviai, vokiečiai, rusai, prancūzai, skandinavai. Yra įkišę nosį japonai, kinai, kanadietė. Stačiais trobos laiptais į antrą aukštą 2001-ųjų gegužę lipo ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, buvęs tremtyje Intos lageryje kartu su Kazimieru Baniu. Dvasininkas, atvažiavęs šventinti koplytstulpio prie J. Jurgenaitienės ir Morkevičių sodybos, susitiko su tremties draugu, etnografinei sodybai-muziejui padovanojo M. K. Čiurlionio paveikslo „Šaulys“ reprodukciją. Muziejaus gidė, buvusi pedagogė, tautodailininkė Violeta Benetienė, švenčių progomis išverdanti pagal seną receptą Rusnės punšą, sako, jog ir juodaodžiai viešėjo sodyboje. Jiems irgi labai patiko. Svečiai apie savo įspūdžius brūkšteli lankytojų knygoje. Kelios jau prirašytos. Ne vienam nuostabą kėlė dūminės pirkios piramidės formos kaminas – ugnis virtuvėje kūrendavosi ant plūktos aslos. Stuba yra du kartus degusi.

Moterims įdomiausia medinė vygė: neišsilaiko nepasupusios. Jos pakojos lenktos, pamuštos veltiniu, kad nebildėtų. Vietoje vonios – 500 litrų talpos statinė. Lova aukštais kraštais tarsi vežimas be ratų. Iš jos niekaip neiškrisi. Ant briedžio ragų kyburiuoja anos „gadynės” skrybėlės, ant sienos kabo senoviškas pistoletas su praplatėjančia šaudyklės vamzdžio anga. Malkinėje prikrauta žvejybos įrankių, žemės ūkio padargų, tekėlų, galąstuvų, peikenų. Pilna venterių gaudyti lydekoms, vėgėlėms, stintoms, bučių, medinė skiaurė su geležiniu tinkleliu gyvoms žuvims laikyti. Atremtas plokščiadugnio kurėno irklas, panašus į milžinišką ietį buku galu, stovi arkliais traukiama kuliamoji, medinis arklas, ledžingos. Argi viską išvardinsi!? Beje, erdvus sodybos kiemas tinka ne tik pasisėdėjimams, vaidinimams, bet ir pasišokimams. Jau kiek smagiausių ratelių čia ėjo rusniškių ir jų svečių įvairūs meno kolektyvai…