Šilutiškės namuose pražydo keista gėlė: baisiai smirda, bet atrodo nuostabiai

Pašnekovės namuose – krūva  augalų, kuriuos ji itin mėgsta. Kartą turėjo  apie 70 rūšių. Jos šeima dažnai keliauja. Todėl, nuvykę į svetimą šalį, visuomet įsigyja nematytų augalų sėklų.

„Kažkada draugė padovanojo lavongėlės svogūnėlį. Maniškė žydi kas septyneri metai. Vasarą žaliuoja, paskui lapai nunyksta. Praėjusį pavasarį dar kalbėjom apie ją. Vis pagalvojau, kodėl augalas vis nepražysta. Kai žiedas prasiskleidžia, namie baisusis kvapas būna pirmas keturias dienas. Jei nevėdintum, didžiausiame name būtų neįmanoma išbūti. Kai kvapas baigiasi, augalas pradeda džiūti. Nors ir dvokia, bet tai egzotika. Visokius katinėlius nuogus augina žmonės, o aš - gėles.  Manęs vis klausia, kodėl laikau ją. Nežinau kodėl, bet su ta gėle sutariu. Ji jau buvo užauginusi savo atžalą. Ją daviau draugei. Tačiau tenai neaugo“, - kalbėjo moteris.

Rudenį, kai augalas pradeda gelsti, šilutiškė nukarpo lapus ir uždeda ant stiebo, kad laikytųsi drėgmė. Per žiemą jos nelaisto – mat jei perdžius, svogūnas žus, jei perlaistysi - supus.

Dabar pražydusią lavongėlę daug J.Stankevičienės pažįstamų nori pamatyti, o svarbiausia pajausti jos išskirtinį kvapą.

Pasak moters, lavongėlės vardą gėlė gavo, nes žydėdama skleidžia pūvančios mėsos kvapą, kurį aromatu, vargu ar gali pavadinti, tačiau gėlė akį džiugina nuostabiu 1-1,5 metro ilgio tamsiai raudonos spalvos, burbuolės pavidalo žiedynu su dėmėmis.

Gėlė skleidžia tokį stiprų kvapą, kad jautresnius žmones gali ir supykinti. J.Stankevičienė daug domėjosi apie šį augalą. Skaitė, jog tokio nosiai atgrasaus kvapo tikslas – privilioti muses, mėgstančias lavono tvaiką, kurios augalą apdulkintų, nes pats jis nesidaugina.

Amorfofalų rūšių net apie 170, daugiausiai auga tėvynėje, pietryčių Azijoje, dar Afrikoje.

Gėlė žydi kas keleri metai, dauginama sėklomis ir gumbais, didelės priežiūros nereikalauja.

Išvertus iš graikų kalbos, gėlės pavadinimas reiškia: „amorphos“  – beformis, o „phallos“ – vyriškas pasididžiavimas, falas.

J.Stankevičienė prisimena, kaip prieš septynerius metus pirmą kartą pražydo egzotinis augalas jos bute. Tuomet nebegalėjo iškęsti kvapo, o mesti lauk buvo gaila. Todėl ją tiesiog išnešė į rūsį ir niekam apie tai nesakė. Ten sklido supuvusios mėsos kvapas. Kaimynai nusprendė, kad čia greičiausiai kažkur padvėsė žiurkės. Dabar ši istorija sukelia daug juoko.

Šį kartą išsiskleidusį žiedą draugai juokaudami siūlė nuvežti ir padovanoti jaunavedžiams, kurių vestuvėse  Jolita savaitgalį buvo svočia.