Gydytojai Pranevičiai: „Atėjo metas daugiau laiko skirti sau“

Kovo 29 d. ligoninės konferencijų salėje visa ligoninės bendruomenė negailėjo jiems gražių žodžių už ilgus metus dirbtą sunkų, atsakingą gydytojo darbą. Tiek Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus gydytoja Irena Pranevičienė, tiek chirurgas, urologas Julius Pranevičius per visus darbo metus užsitarnavo ne tik kolegų pagarbą, bet ir pacientų dėkingumą. „Nors Jūs ir išeisite iš ligoninės, tačiau mes Jūsų niekada nepamiršime. Vis tiek norisi pasakyti daug gražių žodžių, bet gražiausius juos ištarti gali Jūsų pacientai ir jų artimieji. Jums dėkoju ir lenkiu galvą Jūsų padarytiems darbams ir veiklai“, – dėkojo vyr. gydytojas Darius Steponkus.

Tik gražūs prisiminimai

Savo prisiminimais apie gydytojus Pranevičius pasidalijo vyr. gydytojo pavaduotojas Vytautas Žvirblis. Medikas pasakojo, jog tik, pradėjus dirbti Šilutės ligoninėje, jo mokytoju tapo J. Pranevičius. „Tuo metu man gydytojas buvo kaip chirurgo etalonas. Aš iš jo daug mokiausi operacinėje. Jis dirbo tyliai, tiksliai… Nesu matęs gydytojo pikto ar rėkančio, todėl ta ramybė ir tvirtumas buvo juntami visur“, – prisiminimais dalijosi V. Žvirblis. Gydytojas gražių žodžių tarė ir medikei I. Pranevičienei, kuri yra kaip šeimos gydytoja, todėl jai yra ypač dėkingas. Anot jo, gydytoja visada buvo teisinga ir pacientui atiduodavo visą savo širdį. V. Žvirblis sakė: „Ji puiki terapinio profilio gydytoja, nes visada išnagrinėja paciento ligą iki pat smulkmenų. Kartais mes, chirurgai, pykdavome: kam to reikia, tačiau tai pasiteisino – ji rasdavo tiek ligų, kurias mes praleisdavome pro pirštus“.

Daugiau nei 11 metų su gydytoja I. Pranevičiene kasdien dirbo Slaugos skyriaus vedėja – vidaus ligų gydytoja Nijolė Ramanauskienė. Moteris apie abu medikus atsiliepia tik geru žodžiu. „Jie abu labai geri, šilti, mylimi ir kaip žmonės, ir kaip kolegos. Gaila, kad nebeteks kartu dirbti“, – kalbėjo medikė. N. Ramanauskienė pabrėžė, jog apie juos dažnai išgirsta ir iš pacientų lūpų. Esą jų širdys visada plačios ligoniams. Už gražius palinkėjimus ir padėkas gydytojai Pranevičiai dėkojo ligoninės bendruomenei, linkėjo visiems kolegoms sėkmės. „Tikrai pasiilgsiu bendravimo su kolektyvu, pacientais, kasdienio darbo ritmo, gyvenimo ligoninėje… Gaila, bet visada ateina laikas, kai reikia baigti darbus… Ačiū ir laikykitės…“, – sakė urologas J. Pranevičius.Gydytoja Pranevičienė dėkojo kolegoms už darbą drauge ir atsiprašė, jei per visus darbo metus, ką nors įžeidė. „Ligoninei linkiueiti į priekį ir toliau siekti, įgyvendinti užsibrėžtus planus. Ačiū..“, – trumpai tarė I. Pranevičienė.

Dėmesys artimiesiems

Pokalbio metu gydytojai Pranevičiai atviravo, jog skaudu ir gaila palikti darbą ligoninėje. Vis dėlto jiedu yra vieningos nuomonės, jog geriau dabar išeiti, negu būti išprašytiems. „Juk nereikia laukti, kol visai neturėsi žmogus proto ir tave išvys… Liūdniausia būtų, jei matytų, kad dirbti nebesugebi, todėl mes išeiname pačiu laiku“, – atviravo I. Pranevičienė.

Abu medikai nusiteikę optimistiškai – atėjo laikas pagyventi sau, daugiau dėmesio skirti šeimos nariams. Pasak medikės, žmogaus gyvenimas trumpas, todėl reikia skirti laiko ir anūkams. Mat kitąmet vidurinę baigsiantis gydytojų anūkas ruošiasi kelti sparnus, todėl, kol dar neišvyko, seneliai nori kuo daugiau laiko pabūti drauge.

Kai atvyko į Šilutę

Dar studijų metais, ketvirtame gydomosios medicinos kurse jiedu atšoko vestuves ir sukūrė šeimą. Baigę mokslus tuometiniame Kauno medicinos institute, su mažu vaiku iš Kauno atvyko kurtis į Šilutę. Tai buvo 1974-aisiais, kai ligoninei vadovavo Stasys Alanta. I. Pranevičienė mena, jog šis miestas juos traukė labiau už visus kitus. „Mes turėjome galimybę pasilikti Kaune, tačiau norėjome ramybės, gražios gamtos, būti arčiau jūros. Žinoma, tuo metu norėjome pabėgti ir nuo tėvų“, – su linksma gaidele balse porino gydytoja. Ji pasakojo, kad jauni džiaugėsi juos supančia gamta, daug keliavo aplinkui, pabuvojo prie Nemuno deltos upių, Kuršių marių, Baltijos.

Vos jiems atvykus, tuometinis vyr. gydytojas suteikė gyvenamąjį plotą visai netoli ligoninės. Gydytoja prisimena, kad namas buvo kūrenamas malkomis, buvo kambarys ir didelė virtuvė. Nors sąlygos nebuvo įspūdingos, tačiau jie buvo jauni, kupini energijos ir… laimingi.

„Džiaugėmės tuo gyvenamuoju plotu, mums buvo gerai, išvykti iš čia niekur nenorėjome“, – atviravo I. Pranevičienė. Gydytoja papasakojo, kaip tada atrodė Šilutė. Miestas buvo nykus, pilkas, pagrindinė gatvė buvo nesutvarkyta, negenėti ir apskurę medžiai…

Tuo metu ligoninėje I. Pranevičienė dirbo Infekcinių ligų skyriuje. Vėliau ji tapo šio skyriaus vedėja. Pasak gydytojos, tuo metu ligonių buvo labai daug, ligų įvairiausių: vidurių šiltinė, meningokokinės infekcijos… Lengva tikrai nebuvo. Po kurio laiko, medikė įgijo ir antrą licenciją. Jau galėjo gydyti ir infekcijų ir vidaus ligų skyriuose. Nuo 2006 m. ligoninėje buvo įkurtas Slaugos skyrius, kuriame ji darbuojasi ir iki pat šiol.

„Kolektyvas labai geras, visi draugiški, iš pradžių daug padėjo. Man buvo gera dirbti, todėl greitai įleidome šaknis“, – prisiminimais dalijosi medikė. Kolektyvą geru žodžiu mini ir J. Pranevičius, tik prisiminimų mažiau pasakojo. Gal kad išsiskyrimai visada būna liūdnoki…