Devyniasdešimtmetės neįveikė gyvenimo išbandymai

Daug dirbo

Jubiliatę sveikino Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis bei  socialinė darbuotoja Oksana Kalitina.
Svečius pasitiko senolės kaimynė Jadvyga. Moteris iškart perspėjo, jog svečius nustebins devyniasdešimtmetės žvalumas. Taip ir buvo. Žvali, besišypsanti, tvarkinguose namuose visų laukė Bronė. Ji džiaugėsi  parodytu dėmesiu ir tuo, kad iki šiol gali savimi pasirūpinti pati – susitvarkyti buitį, išsiskalbti drabužius, pasigaminti valgyti. B. Šilinskienė gimė Jomantų kaime, Šilalės rajone,  mokėsi  Paežerio pradinėje mokykloje, kurioje baigė  keturias klases. Augo didelėje šeimoje – keturi broliai ir  penkios seserys. „Mano vaikystė buvo nelengva. Buvau vyriausia šeimoje. Turėjome 12 hektarų žemės. Todėl teko daug dirbti. Mokėjome visus darbus atlikti“, - sakė pašnekovė. Šiandien visos penkios seserys dar gyvos. Trys iš jų gimtadienio dieną aplankė jubiliatę. 

Buvo ne kartą apdovanota

Teko moteriai daug netekties skausmo išgyventi. Liūdna jai, kad du broliai jau išėjo Anapilin. Prieš penkiolika metų ji palaidojo ir savo vyrą Augustą. Nebeturi ji ir savo dviejų sūnų.  „Dešimt metų su vyru esame gyvenę Katyčiuose. Vaikai buvo maži. Oi, kiek ten daug dirbti reikėjo. Nusivežu vaiką į laukus. Jis sėdi vežimėlyje, o aš darbuojuosi. Prisimenu, kartą labai prilijo. Skubėjau viską pasodinti. Ryte atvažiavęs ūkio pirmininkas stebėjosi, kas per naktį lauką užsodino“, - kalbėjo jubiliatė. Kai šeima apsigyveno  Šilutėje, Bronė dirbo prekybos centre. Čia ji vakarais prekes krovė ir patalpas valė. Visus darbus stengėsi atlikti kuo geriau. Todėl už puikų darbą ne kartą buvo apdovanota.  „Gerai, smagiai ten dirbome, didelis kolektyvas buvo“, - tikino ilgaamžė.

Nemėgsta žiūrėti televizoriaus

Bronė ir dabar nemėgsta sėdėti rankų sudėjusi. Jos širdis atsigauna, kai nueina į šalia namų esantį daržą. Čia viską pati pasidaro. Kaimynė Jadvyga tvirtino, kad Bronė nuo sėklytės iki derliaus nuėmimo rūpinasi daržu, neleidžia kitiems net padėti. „Nuo mažų dienų žinau, kada svogūnus sodinti, kad kirmėlių nebūtų. Pasisodinu ir burokėlių, ir kitų daržovių. Pernai užsiauginau 15 kibirų bulvių, Neperku trąšų. Jas pati pasidarau. Iš netoliese esančio parkelio rudenį parsinešu medžių lapų, juos apkasu lysvėse. O jas turi sukasti taip, kaip turi būti“, - dėstė B. Šilinskienė.
Moteris nemėgsta laiko leisti prie televizoriaus. Ji mieliau poterius kalba.  „Noriu gyventi tiek, kol pati galėsiu savimi pasirūpinti.  To Dievo ir meldžiu. Visokių vargų gyvenime esu mačiusi. Net nežinau, kodėl taip ilgai gyvenu“, - svarstė senolė.

Dabar didžiausias senolės džiaugsmas  - trys anūkės ir penki proanūkiai. Kad ir kiek vargų bei netekčių jai teko išgyventi, tačiau šypsenos, gerumo iš jos veido niekam nepavyko atimti. Moka ji džiaugtis mažais dalykais – pirmuoju pavasarį išlendančiu daigeliu, grįžtančiais paukščiais, vasarą danguje besiritinėjančia saule, rudenį – įvairiausiomis spalvomis nusidažiusiais medžių lapais ir žiema, kuri papuošia gimtąją žemę balta skara.