Nacionalinė ekspedicija prasideda Rusnėje

Pradėję prie Lomžos keliautojai plauks iki Varšuvos, kur pateks į Vyslą. O nuo ten pagrindine Lenkijos upe keliaus iki jos deltos. Ir, kaip būta iki šiol, susipažinę su tomis vietomis, apie jas ekspedicijos dalyviai LRT televizijos žiūrovams pasakos specialiose laidose.

Apie šio naujojo laivo statybą papasakojo S. Knapkis. „Su juo bei su meistru V. S. Belokopytovu sutarėm, kad kas keletą dienų lankysiuosi Rusnėje, kur fiksuosiu, kaip vyksta šio laivo statyba. Dabar pirmasis reportažas, kuriame šiek tiek žinių apie laivą ir jo statymą. Galima pridėti, kad šioje dalyje dviejų dienų įspūdžiai“.

Laivas

S. Knapkis sakė, kad dabar statomas laivas – kone dvigubai didesnis, nei praėjusiais metais taip pat Nacionalinei ekspedicijai pastatytas ir „Vyčiu“ pavadintas laivas. Tokio tuomet reikėjo, nes Nacionalinė ekspedicija praėjusiais metais prasidėjo nuo seklių Nemuno ištakų Baltarusijoje  tęsėsi iki Kauno.

Šiais metais numatomas ilgesnis ir sudėtingesnis plaukimas – tam ir statomas 13 metrų laivas. Šiaip vytinė buvo žymiai didesnė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šį laivą reikės nuvežti automobilių keliais iki pat Lomžos, buvo pasirinktas optimalus variantas - kad ir laivas būtų talpus, ir kad atitiktų maksimalius reikalavimus bei nereikėtų specialių kelių policijos leidimų jam vežti.

Tradicinė vytinė turėjo ir savo antstatą – tai yra laivas turėjo stogą. S. Knapkis mano, kad jis apsaugotų nuo lietaus. Suprantama, antstatas sumažins matomumą ir plaukiančiųjų malonumą, tačiau jo iš tiesų gali prireikti. Tad galutinis sprendimas dėl jo paaiškės birželio mėnesį, nes pagal planą jis ir turi būti įrenginėjamas darbų pabaigoje.

Laivo dugnas gaminamas iš pušinių 6,5 centimetro storio lentų. Labai svarbi laivo dalis – ragai. Jie daromi iš ąžuolo. Būdami laivo priekyje bei gale, ragai suteikia laivui stiprumą ir stabilumą. Prie jų tvirtinami bortai. Pritvirtinus juos, bus įrenginėjami špangautai. Jie dar stipriau „suriša“ bortus su dugnu ir dar labiau padidina laivo stabilumą. Virš špangautų bus įrengtos ir grindys. S. Knapkis sakė, kad laivo dugną būtina labai tiksliai pagaminti. Tai nėra paprasta, nes jis turi būti ir tinkamai išlenktas – priekis ir galas turi būti kiek pakilę. Tai nėra paprasta padaryti, nes lentos yra sudurtos. O tam būtinas specialus labai tikslus jų „užraktas“. Visai kitoks „užraktas“ yra taikomas borto lentoms, kurias taip pat reikia sujungti. Labai atsakinga ir gan sudėtinga vieta yra laivo dugno ir pirmosios borto lentos sujungimas. Toje vietoje abi dalys turi kuo glaudžiau pritapti viena prie kitos. Sudėtingumas ir toks, kad skirtingose laivo vietose skiriasi ir borto išvirtimo kampas. Jis specialiai išskaičiuojamas, atsižvelgiant į laivo ilgį, pagrindine kraštine imant ragą. Be visa ko, ta borto lenta taip pat turi būti tinkamu kampu išlenkta Visus šiuos darbus padarys meistras V. S. Belokopytovas. Po to prie laivo statymo prisijungs ir S. Knapkis. Jis statys stiebą ir burę, įrenginės rangautą. Taip vadinama virš denio esanti buomų, skirtų burėms tvirtinti, visuma. O taip pat reikės sutvarkyti burinę įrangą – takelažą. O tai virvės, lynai bei grandinės, reikalingos burėms bei rangautui sustiprinti. Reikės dar įvairių kalviškų darbų, kuriais bus apkaustytas laivas. Greičiausiai tuo užsiims Egidijus Latėnas, sutvirtinęs ne vieną S. Knapkio laivą.

Statyba

Kovo 30 dieną, pirmą kartą apsilankius „Skatulėje“ ir susipažinus meistru Viktoru, laivo dugnas jau buvo padarytas. Laivadirbys sakė, kad, prieš imantis dugno darbų, lentos iš pradžių, jo terminais kalbant, buvo „marinuojamos“ – tai yra mirkomos. To reikėjo, kad mediena nebūtų perdžiūvusi ir vėliau kuo mažiau keistų savo savybes. Taigi – dabar dugnas jau buvo pagamintas ir padėtas ant specialių ožių, o jo viršus atitinkamose vietose buvo įremtas į lubas. Taip buvo išgaunamas jau minėtas jo išlinkimas. V. S. Belokopytovas sakė, kad dugną padaryti nėra paprasta – reikia gerai pavargti, kol suleidi lentas. Tam jis naudoja specialų, į didelį staliaus oblių panašų, ilgų metų darbo išbandytą specialų leistuvą. Nors tai sudėtingas ir atsakingas darbas ir reikia nemažai pavargti, tačiau, sakė meistras, dabar jis garantuoja, kad vandens dugnas tikrai neleis.

Lankymosi metu meistras jau ruošė tvirtinimui laivagalio ir priekio ragus. Prie mūsų prisijungęs, S. Knapkis sakė, kad jiems buvo ieškomas atitinkamu kampu išaugusio ąžuolo, kad nereikėtų jų specialiai lenkti. O ragai, kaip jau minėta, ir suteikia laivui stabilumą. Dabar beliko atitinkamu kampu supjauti jų pagrindą ir tuos ragus vinimis pritvirtinti. Tai labai atsakingas etapas, žymintis ribą, kuri atitinka bemaž tai, kai ant statomo namo sukėlus stogo gegnes, iškeliamas pabaigtuvių vainikas.

Atvykus į Rusnę už savaitės, balandžio 5 dieną, naujojo laivo ragai stovėjo savo vietoje. Meistras jau buvo pasirengęs tvirtinti pirmąjį būsimų bortų vainiką. Tas didžiules, aštuonių metrų ilgio bei keturių centimetrų storio lentas  reikėjo specialiai pasiruošti – išlenkti pagal dugno kraštą. Tam jis naudojo senovinį būdą: dirbtuvių lauke į specialiai padarytą įtaisą yra įremiama lenta. Jos apačioje kuriamas laužas ir kaitinama lenta lenkiama tol, kol pasiekia reikiamą išlinkimą. Po to, laivadirbio terminu, ji ten pat  paliekama „numirti“. Atvėsusi ji jau išlaiko pasiektą formą. Beliks borto lentą tik atidžiai ir labai tiksliai prikalti. Bet tai jau bus kitą kartą.

Meistras

Laivadirbys Viktoras Spiridonas Belokopytovas – rusniškis nuo gimimo. Pradėjęs tuometinėse Rusnės žuvininkystės ūkio stalių dirbtuvėse, kaip sakė „gizeliu“, pirmąsias laivadirbio pamokas gavo iš čia dirbusių brolių Ernsto ir Viliau Pėteraičių bei Jurkšaičio. Viktoras taip pat prisiminė, kad, pradėjus čia dirbti mokiniu, kartą užėjo senas laivų meistras Valenčius. Jis matė dirbantį jaunuolį ir labai stebėjosi, kad Viktoras – kairiarankis ir nebuvo iki tol matęs kad ta ranka vinis kaltų. Pažiūrėjo, kaip tas dirba, ir pasakė – „nu, gal ir išeis meistras“. Tikrai išėjo, nes nuo to laiko, 1972-jų metų, čia V. S. Belokopytovas ir darbuojasi. Tuo metu  Rusnės tarybinio ūkio stalių dirbtuvėje gamino valtis visai Lietuvai. Meistras prisimena, kad per metus  pagamindavo apie 50 įvairių rūšių valčių bei laivų.

Jų gamyba per tiek metų jam iki smulkmenų žinoma, tad belieka tik valties išmatavimus pasakyti –patirties tiek, kad jokių brėžinių šiandien nebereikia. Tačiau šį, didžiausią savo gyvenime laivą, skirtą Nacionalinei ekspedicijai, stato pagal S. Knapkio pagamintus brėžinius. Meistras sakė, kad ir „Vytis“ buvo statomas drauge su Simu pagal jo brėžinius. Kol kas tiek, o už savaitės užsuksime pasižiūrėti, kaip sekasi naujojo laivo gimimas.