S. Paltanavičius: yra kai kas, be ko nebūna Velykų

Mes suprantame, kad Velykos nėra tik šiaip sau diena ar dvi – jos turi visą spektrą spalvų, kvapų ir vaizdų, prie viso to dar mūsų apipintos papročiais, tikėjimais ir kitais atributais, kurie padeda sukurti šventę. Savaip Velykas vaizduojasi ir švenčia kiekvienas Lietuvos regionas, ir nors čia neįžvelgsime mus išskiriančių dalykų, rasime daug ką unikalaus ir nepakartojamo.

Na taip, vienur jos labai „modernios“, kitur švenčiamos prisilaikant archajiškų papročių. Gali būti, kad toks požiūris į šventę liudija mūsų regiono ar net mūsų giminės, šeimos papročių tradiciškumą.

Yra kai kas, be ko nebūna Velykų. Jų tikrai neįsivaizduojame be žalios puokštelės, pašventintos Verbų sekmadienį. Velykų nebūna be šventinio stalo ir pavasarinės žalumos ant jo. Velykų neįsivaizduojame be kepsnių, pyragų ir margučių.

Daugelio namuose prieš Velykas atsirado nugenėtų beržų, klevų, blindžių šakų puokštės – iki švenčių jos spėjo išskleisti pumpurus ir sulapoti. Gamtininkai ir gamtosaugininkai paakino vietoj pataisų, kuriuos kai kas slapta raudavo ir taip naikino, Velykoms (ir ne tik joms) naudoti paprastesnius, bet ne mažiau puošnius šluotinius sausakrūmius, kuriuos daug kas vadina tiesiog „zuikiakrūmiais“.

Šis augalas – invazinis, jį galima laisvai karpyti, o dar geriau – rauti su šaknimis. Pamerktos jo šakelės greitai atsigauna, pradeda skleisti mažučius lapelius. Vazoje laikomos ilgiau, jos pražysta labai puošnaus geltonumo žiedais. Išnaikinti sausakrūmius bus nelengva, daug kur smėlynuose jie jau užėmę nemenkus plotus. Tačiau gal ne tokius, kaip Sosnovskio barštis...

Sugrįžkime į Velykas – juk joms labai ruošiamės, savo aplinką tvarkome, namus puošiame, svečių laukiame. Žinoma, visa tai svarbu ir būtina, bet man Velykos pirmiausia – margučiai. Be jų Velykų nebūna. Man sunku įsivaizduoti, kaip jas sutikdavo mūsų protėviai, sakykim, prieš 400 metų, kai kaime gal dar nelaikė vištų, o jeigu jų ir buvo, žiemišku oru dar nedėdavo kiaušinių.

Jei Velykos kuriais metais būdavo vėlesnės, tada rasdavosi laukinių ančių, pempių kiaušiniukų – tokių kiaušinių dažnai net nereikėdavo dažyti. O ant vištų ir ančių kiaušinių išraižydavo, nupiešdavo saulę, mitinius paukščius, toteminius gyvūnus, labai dažnai – eglutes, žalčius, žvaigždes. Tik daug vėliau radosi įmantrūs raštai ir technologijos.

Dabar darome visaip – vieni juos apklijuojame pirktais lipdukais, spalviname „cheminiais“ dažais. Tačiau daug kas tebemoka naudoti vašką, geba skutinėti lukštus, raižyti ornamentus.

Mes tikime, kad mus margučius marginti išmokė paukščiai. Arba jie davė mintį, kad kiaušiniai gali būti daug gražesni. O mums dar svarbu, kad kiaušiniai būtų ne tik gražūs, bet ir tvirti. Pabandykite...