S. Paltanavičius: sunku patikėti, bet gandrai dar medžiojami ir valgomi

Iš karto skleidžiasi lapai ir žiedai, kyla žolė, dūzgia vabzdžiai, gieda paukščiai. Net tylusis žvėrių pasaulis yra savaip įdomus, nes dabar jie keičia savo kailius. Prisipažinsiu – toks metas, kai žvėrys skubiai trina, lopais į medžius nuplėšia žieminį kailį, kartais kelia gailestį – na labai nekaip atrodo tokios nei luptos, nei skustos stirnos, elniai.

Gerai, kad visa tai truks labai neilgai – štai pakils žolė, ir gegužę pamatysime, kad stirnos yra visai ne pilkos, o ryškiai žalos. O elniai... Elnius vargu ar pamatysime, nes dabar jie labai slapūs ir atsargūs. Ypač patinai, kurie numetė  ragus, yra bauži. Stirninai jau baigia trinti jų ragus dengusią pūkuotą odą. Tik danieliai dar nešioja pernykščius ragus – paprastai juos numeta gegužės pradžioje.

Tačiau nuostabiausias dalykas žvėrių pasaulyje yra jauniklių gimimas. Pasaulį jau išvydo lapiukai, gimė ar tuoj gims vilkiukai. Tiesa, kol kas jie tokie maži, silpni ir bejėgiai, kad be savo motinų negali nieko.

O, jau gegutė... Vadinasi – tikras pavasaris. Nieko keisto, nes jau  esame antroje jo pusėje, miškai žaliai rengiasi. Man atrodo, kad tie, kas vis dar laukia ateisiančio pavasario, jau gerokai pavėlavo. Labiausiai tą rodo paukščiai: jau ir kregždutės pradeda danguje šmėžuoti, ir devynbalsės pragydo, pievose atsirado geltonosios kielės, kiauliukės. Tai vis vasaros paukščiai.

O kol jie į gimtinę lekia, kiti čia vaikus išperėjo. Jau pilkųjų žąsų auksapūkiai žąsyčiai į pievas skabyti šviežios žolytės išvedami, o kormoranų kolonijoje lizduose kliegia, maisto prašo pirmieji jaunikliai. Kormoranai peri labai įvairiai, kai kurios jų poros kiaušinius dės tik gegužę, o jauniklius augins iki rugpjūčio.

Lietuvoje kol kas daugiausia kalbame apie gandrus – kai kur jie iki  šiol negrįžo. Todėl žmonės skambina,  rašo ir teiraujasi – kur pradingo mūsų gandreliai? Gal pakeliui pražuvo, gal pikti žmonės sumedžiojo ir suvalgė?

Sunku patikėti, bet negalime sau meluoti – gandrai taip dar naikinami. Tai sustabdyti sunku dėl nestabilios politinės sudėties Šiaurės Afrikoje. Antra vertus, ten gyvenantys žmonės nuo amžių laukdavo pavasarį ir rudenį migruojančių paukščių, nes šie reikšdavo sotų ir visavertį maistą, vadinasi – ir daug smagesnį gyvenimą.

Manau, kad nemažai gandrų dar tebėra pakeliui į namus. Jie turėtų greitai sugrįžti.

Beje, gaila, kad per radiją negalime visų bičių bitelių parodyti... Tačiau galime kalbėti apie bites, kurias vadiname medunešėmis arba naminėmis. Lietuvoje šios bitės gyvena daugiau kaip 1 000 metų, bent 600 metų jas prižiūri žmonės.

Tiesa, ne iš karto buvo aviliai, pradžioje bitininkais savęs  gal dar nevadinę žmonės savo ženklais paženklindavo surastas bičių apgyventas dreves.

Šiandien visa tai lyg iš pasakos – gal tik patys bitininkai geriau žino, supranta bitelių prigimtį. Bitės laikomos tikrai ne visuose namuose, ir nors medų mėgstame visi, apie bičių gyvenimą bei priežiūrą daug ko nesame girdėję.