Pagėgiškė Martyna Kubiliūtė: „Nemažai žmonių Lietuvoje linkę atmesti ir žeminti viską, kas nėra „standartas“

- Papasakok apie save, savo šeimą..

- Gimiau Šilutėje, tačiau didžiausią savo gyvenimo dalį praleidau Pagėgiuose, kur iki šiol gyvena mano tėvai ­– Virginija ir Vytautas. Jie visada buvo labai veiklūs, todėl nuo pat vaikystės buvau apsupta įdomių žmonių ir įvairiausios veiklos. Manau, kad tai ir paskatino mane tapti kūrybinga ir, galbūt, šiek tiek keista asmenybe. Nesvarbu, kokia idėja šaudavo į galvą, tėvai visada man padėdavo ją įgyvendinti įvairiais būdais. Neatsimenu nė karto, kad mano tėtis ar mama nepatartų, nepadėtų kažko sugalvoti ar pagaminti, nesvarbu, kokie užsiėmę ar pavargę jie bebūtų. Dėl to visą gyvenimą būsiu jiems dėkinga. Turiu ir du vyresnius brolius - Mantą ir Marių, kurie, kaip ir aš, dabar gyvena užsienyje. Jie irgi visada savo idėjomis ir parama skatindavo mane kurti. Galvoju, kad visa mano šeima yra vienaip ar kitaip kūrybingi žmonės, todėl ir pati tapau įvairiapusiška ir motyvuota asmenybe.

- Esi labai aktyvus žmogus.

- Nuo pat vaikystės mėgdavau išbandyti daug dalykų. Įdomiausia veikla, kuria užsiimu aktyviausiai, yra makiažas. Dauguma, galbūt, pagalvos apie įvairų „proginį“ makiažą, tačiau man daug labiau patinka viskas, kas neįprasta ir nematyta. Dažnai užsiimu makiažo darymu labiau tinkančiu teatro scenoje ar filmuose, nei pasisėdėjimui už vestuvių stalo. Dirbu su įvairiais fotografais - tiek profesionaliais, tiek mėgėjais,  kuriems taip pat patinka įvairūs įvaizdžiai: pasakų, fantazijos, mitai, įvairios kultūros, o ypač Azijos. Taip pat dažnai tas idėjas tiesiog įgyvendinu viena, su pačios turimomis priemonėmis. Tai darau dėl to, kad  išplėsčiau savo darbų aplanką. Aš nesu profesionalė, vis dar daug ko reikia išmokti.

- Esi meniškos sielos žmogus. Papasakok apie savo kitus užsiėmimus.

- Apie juos papasakoti neužtektų dienos, tačiau pastaruoju metu labiausiai užsiimu tuo, kas, turbūt, arčiausiai širdies – kūryba. Ne, eilėraščių nerašau - tai vienas tų dalykų, kurių niekad nesugebėjau, bet vis dar labai mėgstu piešti. Jau gana seniai nebepiešiu ant popieriaus, nes supratau, kad man daug labiau patinka piešti skaitmeniniu būdu, naudojant grafinę planšetę. Niekad nepagalvočiau išmesti savo teptukų ir dažų, kuriuos jau nebeatsimenu, kada naudojau, nors nuo pat vaikystės mėgdavau piešti. Bet, kai atradau kitokių būdų kurti, jie mane ir įkvėpė, galbūt, keistai išsireikšiu - perkelti tą kūrybą ant veido.

-Tavo užsiėmimai dar tuomet, kai buvai mokinukė, padėdavo užsidirbti. Papasakok apie tai plačiau.

- Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, atradau būdą panaudoti savo kūrybinius įgūdžius ir taip šiek tiek užsidirbti. Tiesą pasakius - tai nėra nieko netikėto, tiesiog atradau internetinį puslapį, kuriame žmonės iš viso pasaulio perka ir parduoda skaitmeninius piešinius, sukurtus pagal jų realią ar virtualios realybės išvaizdą. Tuo užsiėmiau gana ilgą laiką - apie 7 metus. Iš karto iš to neuždirbau, tačiau šiek tiek „nušlifavus“ įgūdžius, gaudavau nemažai užsakymų, o užsidirbusi galėdavau nusipirkti vieną ar kitą menkniekį. 

- Turi ir keistą hobį.

- Hobių taip pat turiu nemažai, bet paskutinius du ar tris metus labiausiai domiuosi cosplay. Nors tai vis dar nėra pats žinomiausias dalykas Lietuvoje, daug kas, galbūt, nustebtų, koks tai populiarus fenomenas visame pasaulyje. Trumpai apibūdinus - tai užsiėmimas, kuriame žmonės persirengia įvairiais personažais iš filmų, komiksų, animacinių filmų, japoniškos animacijos ar komiksų ir pan. Nors  kai kam gal tai siejasi su Helouvynu ar Užgavėnėmis, aš cosplay pavadinčiau meno rūšimi. Daugybė žmonių, įskaitant ir mane, kurie užsiima cosplay, praleidžia dienų dienas siūdami ar statydami savo kostiumus, tobulindami jų detales, makiažą, perukus ir daug kitų dalykų. Su šiais kostiumais žmonės keliauja į dešimtis įvairių renginių ir švenčių per metus, dalyvauja įvairiuose cosplay konkursuose ir pasirodymuose. Aš taip pat ne išimtis, nes, vos persikrausčius į kitą šalį, sudalyvavau viename tokių renginių. Tai nuostabus ir vertas to laiko ir pastangų hobis. Todėl vos per pusę metų jau dalyvavau daugiau nei penkiuose tokiuose festivaliuose ir jų konkursuose, o kelis net laimėjau. Savo hobiu taip pat dalinuosi ir internete, kur mane pastebėjo jau keletas tūkstančių žmonių. Tai tik dar labiau mane motyvuoja bandyti ir kurti vis kažką naujo.

- Ar dažnai užklumpa ilgesys?

-Nereikia net klausti. Be abejo, dažnai ilgsiuosi namų. Nors ir manau, kad gyvenimas užsienyje man suteikė daugiau galimybių tobulinti ir ugdyti įvairius įgūdžius ir atrasti vis daugiau naujų dalykų ar pažinti daugiau įdomių ir originalių žmonių, namai visad išliks namais. Žinoma, labiausiai ilgiuosi savo šeimos ir draugų, kurių itin trūksta, kai norisi kažkuo pasidžiaugti, ar kai būna šiek tiek sunkiau. Tačiau, manau ir tikiuosi, kad nors ir negyvenu dabar Lietuvoje, visada ten galiu sugrįžti ir juos aplankyti.

- Kas buvo sunkiausia svetimoje šalyje? Nesinori čia ir pasilikti?

- Sunkiausia, buvo tai, kad beveik nieko nepažinojau. Keisčiausias jausmas buvo išvykti į naują šalį ir viską, kas pažįstama ir patogu, palikti Lietuvoje. Pradžioje jaučiausi šiek tiek vieniša ir pasimetusi, viskas atrodė šiek tiek baugu ir neįprasta, bet greitai supratau, kad kultūra, kurią atradau svetimoje šalyje, man pasirodė, galbūt, priimtinesnė ir lengvesnė nei gimtinėje. Niekad neišsižadėčiau Lietuvos, bet bent dabar tikrai negaliu teigti, kad norisi ten grįžti, nes išvykus išmokau daugybės naujų dalykų, labiau pažinau save, savo stiprybes ir silpnybes, ir išmokau būti savarankiška.

- Kas tavo gyvenime turėjo daugiausiai įtakos?

- Visų pirmą, mano šeima. Ji turėjo daugiausiai įtakos, kad užaugčiau kūrybinga ir veikli asmenybė. Tėvai visada man padėdavo, palaikydavo. Turbūt, niekada pakankamai jiems neatsidėkosiu už visą paramą ir įkvėpimą, kurį man nuo pat vaikystės jie suteikė. Visada patį pirmą „ačiū“ sakysiu jiems, nes jei jie nebūtų buvę tokie atviri įvairioms mano „nesąmonėms“, niekada nebūčiau tapusi tokia, kokia esu dabar. Dabar suprantu, kad nemažą įtaką man turėjo ir laikas, kurį praleidau studijuodama universitete Klaipėdoje. Manau, tai buvo mišinys įtakos žmonių, kuriuos ten pažinau, dalykus, kurių niekad nebūčiau pamačiusi mažame miestelyje, ir laiko, kurį praleidau ieškodama būdų arba vengti nuobodulio, arba vengti mokymosi egzaminams. Juokauju dėl paskutinio, bet tikrai sumeluočiau, jei sakyčiau, kad bent keletas dalykų, kuriais nusprendžiau užsiimti tuo laiku, negimė iš norėjimo prasiblaškyti. Bet kokiu atveju, tai  suteikė man motyvacijos kažką veikti.

- Ko palinkėtum skaitytojams?

- Gal ir keistai nuskambės, bet palinkėčiau drąsos ir atvirumo. Puikiai atsimenu, kad prieš keletą metų vis pagaudavau save bijant ir nerimaujant, ką apie mane pagalvos kiti žmonės, ką šnibždės man už nugaros, kaip iš manęs tyčiosis, tačiau, laikui bėgant, supratau, kad man tie žmonės nėra svarbūs ir todėl jų nuomonė man visiškai nerūpi. Jei aš veikiu kažką, kas man teikia džiaugsmo, kodėl man turėtų rūpėti kažkokių tai žmonių, dažnai pilnų pavydo, „siaurus“ požiūris ir nuomonė? Jau seniai pastebėjau, kad nemažai žmonių Lietuvoje linkę atmesti ir žeminti viską, kas nėra „standartas“ ar „normalu“, bet tas standartas man dažnai pasirodydavo tiesiog nuobodus ar pasenęs. Nesakau, kad kiekvienas staiga turi tapti ekstravagantiška, keista asmenybe. Bet jei norisi kažką veikti, kas nėra įprasta, linkiu jiems rasti tam drąsos, o visiems likusiems tapti labiau atviriems kitoniškumui ir originalumui.