Dramblio atmintis

Išguldysiu senelės papasakotą nutikimą, kai į prieškario Tauragę vasarą atkeliavo vienišas fokusininkas su drambliu. Tauragiškiai savaitę gerėjosi jo vaidinimais lauke. Ateidavo įvairi publika: ir kostiumuota, kaklaryšiais ryšinti, ir margesnė. Atsivesdavo vaikų. Visiems labiausiai rūpėjo dramblys, lėtai atsistojantis ant užpakalinių kojų, „diriguojantis“ straubliu. Fokusininko triukai su kortų kalade buvo tarsi mažos pertraukėlės gyvūnui milžinui atsipūsti. Prieš prasidedant pasirodymui, fokusininkas apeidavo žiūrovus atkišęs cilindrą, į kurį biro litukai ar vaikų metami centai. Pasirodymas trukdavo apie pusantros, dvi valandas. Dramblio „arena“ – žolynukas, aptvertas metro aukščio kilnojama stulpelių tvorele, nudažyta geltona spalva. Vaidinimui pasibaigus, dramblio dresiruotojas ir šeimininkas leisdavo žiūrovams pavaišinti „artistą“ skanumynais: pyragėliais, blyneliais. Ypač dėl to džiūgavo vaikai, kai nuo jų delnų straublys švelniai paimdavo kvepiančias dovanas ir kišdavo sau į ryklę. Bailiausiai straublio prisilietimo laukdavo moterys, o vyrai, vaidindami drąsuolius, net patapšnodavo dramblio raukšlėtą imtuvą. Ir keturkojis milžinas, ir norintys jam pasigerinti žmonės jautė pasitikėjimą. Deja, atsirado minioje vyras, iš anksto sumanęs bjaurų pokštą: į blynelius įvyniojo arklio „bulkutę“. Atidavęs „dovaną“, žmogėnas skubiai dingo. Bėgdamas išgirdo, kaip dramblys sutrimitavo, tarsi sugriaudė. Niekšelis nebematė, kad po to dramblys nusisuko nuo nieko nesupratusių jo gerbėjų, papurtė galvą ir nukėblino prie savo šeimininko. Žiūrovams atrodė, kad dramblys kažkuo įsižeidė. Taip ir buvo. Tik niekas nežinojo, kad apgautas gyvūnas spėjo įsidėmėti sprunkantį vyrą pilku kostiumu.

Kitą dieną fokusininkas tęsė pasirodymą. Atėjo dramblio pasižiūrėti ir  iš jo pasišaipęs vakarykštis „vaišintojas“. Niekdarys prisispaudė prie tvorelės šypsodamasis, spoksodamas tiesiai drambliui į kaktą. Vyriškiui net iš tolo negimė mintis, kad dramblys jį atpažins ir savotiškai atkeršys. Ne, netvojo straubliu, nenuvertė tvorelės ir nemėgino skriaudėjo sutrypti. Dramblys pakėlė storą straublį ir tarsi iš gaisrininko žarnos apipurškė kostiumuotą „džentelmeną“ snargliais. Kliuvo ir veidui. Dramblys žiūrėjo, kaip atšlijęs nuo tvorelės žmogus intuityviai save čiupinėja rankomis ir svyrinėdamas traukiasi atbulas, šluostosi. Traukėsi nuo jo ir žiūrovai. Varvantis vakarykštis niekdarys nešė kudašių iš cirko. Jis suprato, kad tas storaodis padaras, vadinamas drambliu, jį pergudravo.