Jau žinomas trečiosios ekspedicijos laivo pavadinimas

V. Jurkšaitis sakė, kad pagal drauge su šio laivo projekto vadovu rusniškiu Simu Knapkiu aptartą planą, laivas turi būti pakaustytas iki birželio 10 dienos. Laiko pakankamai, todėl neskubant, kol rusniškis Viktoras Spiridonas Belokopytovas užbaiginėja statyti medinę laivo dalį, galima nusikalti metalinius ruošinius. Toliau – kitas etapas: visa tai turės būti prie jo pritvirtinta.

Gegužės 29 dieną buvo gaminami laivo stiebo atotampų apkaustai, kurie tvirtinsis prie špangautų. Prie jų rišis virvės, kurios laikys stiebą. Tokių atotampų iš viso bus šešios. Taip pat jau pradėti kalti ir šliūžių apkaustai. Šliūžė – burvaltės, eigos stabilumui užtikrinti prie abiejų borto šonų pritvirtintos, nuleidžiamos į vandenį medinės laivo dalys, kurios tarnauja kaip švertas. Vienas tos šliūžės apkaustas šiam laivui turi būti 65, o kitas – 1 metro ir 30 centimetrų ilgio. Vėliau jie bus riečiami vietoje pagal šliūžę. Dar reikės pagaminti kištuką ir grandinę, kuri prakišta pro šliūžę, tvirtinsis prie skersinės špangautų sijos, vadinamos bemsu.

Laukia dar stiebo viršaus apkaustas, vėtrungės kotas. Tai smulkmenos, nes priekyje – stiebo skląsčio konstrukcija. Laive bus du vadinamieji „bernaičiai“, prie kurių ir tvirtinasi stiebas. Jis bus atkenkiamas ir turės ašį. Kur jis atsilenkia,apačioje,  reikės padaryti tą skląstį. Tad laukia dar vienas važiavimas į Rusnę, nes jo vieta paaiškės tik pastačius stiebą į vietą. Dar reikia pagaminti inkarą. Kiekvienas laivas turi tik jam skirtą inkarą, nes jo dydis ir svoris išskaičiuojamas pagal tam tikrą jo pločio vietą. Šio laivo inkaras bus metro ir 5 centimetrų aukščio. Pagal šį matmenį išsiskaičiuojamos visos kitos apimtys. Ne veltui ant inkaro iškalamas laivo pavadinimas, gamybos metai, nes jis visados skirtas konkrečiam laivui. Kalbantis su kalviu apie tolimesnius darbus, netikėtai  pavyko sužinoti jau bebaigiamo statyti trečiosios nacionalinės ekspedicijos laivo pavadinimą – Vytautas Didysis. Pasirodo, V. Jurkšaitis dar turės nukalti šrifto raides, kuriomis, įkaitinus jas iki raudonumo,  vardas bus išdegtas laivo šonuose. Jis sakė, kad kurį laiką buvo dvejojama: laivą pavadinti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ar ekspedicijos pradžios – Nemuno – vardu. Nusvėrė valdovas.

Kalviškų įrankių reikės ir nuvažiavus į Rusnę kaustyti laivo. Visos iš anksto pagamintos metalinės dalys prie laivo bus pritvirtinamos karštuoju būdu – jos bus įkaitinamos, įdeginamos bei sutvirtinamos įkalant jas reikiamoje vietoje. Taip rasis tik tai vietai pritaikyta unikali dalis. Tam  reikia įgūdžių, sakė Valdas, nes kiekvienas medis skirtingai reaguoja į karštą metalą. O čia ir pušis, ir ąžuolas. Pastarasis stabilesnis ir galima tvirčiau plaktuku užsimoti, skirtingai nuo pušinės lentos, o su ja darbas subtilesnis.

Tačiau visa tai bus dar priešakyje. Mūsų pašnekovas V. Jurkšaitis – patyręs meistras, sutvirtinęs ne vieną pagal senuosius brėžinius šiuolaikinių meistrų pagamintą senąjį medinį laivą. Todėl tai jam įprastas ir kone kasdienis darbas.