Kaimynai: „Žmogus savo namuose neturi vietos – ne tik atima pinigus, bet ir varo lauk“
Į „Šilokarčemos“ redakciją atskubėjo būrelis šilutiškių, kurie buvo itin susirūpinę savo kaimyno Kazimiero Bernoto gyvenimo sąlygomis. Ne vienas mūsų miesto gyventojų jį žino ir dabar sunkiai beeinantį yra pastebėjęs. Daug metų jis dirba batsiuviu. „Padėkite jam. Tas žmogus engiamas namiškių, jo nemyli artimieji, gėdijasi“, - kalbėjo kaimynai. Nuskubėjome į pagalbą.
Dirbti nebegali
„Kazimieras – žmogus, kuris savo namuose neturi vietos – iš jo atima ne tik pinigus, bet ir varo lauk. Žmonai jis nereikalingas. Laiko jį tik dėl pinigų – jo gaunamos pensijos. Visą gyvenimą jį engia. Atima pinigus. Yra buvę ir taip, kad jis eina prie Šyšos pamiegoti, nors yra ligonis. Kaziukui jau reikėtų priežiūros ir sėdėti namuose. O dabar jį vis išveja į batų taisyklą, kad dirbtų. Išeina Kazys anksti ryte, o grįžta vėlai vakare. Puikiai žinome, kad atima net tuos pinigus, kuriuos jis užsidirba batus taisydamas. Ne kartą galvojome jam TV pagalbą iškviesti. Jei nesikeis situacija, tą ir padarysime. Patys ne kartą kalbėjome su Kaziuko sutuoktine, domėjomės, kodėl jo neveža į globos namus. Pasakė atvirai, kad jei išveš, pinigų iš jo nebus“, - vienas per kitą kalbėjo kaimynai.
Apie situaciją papasakojome Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjui Alvidui Šimelioniui. Netrukus su juo ir socialine darbuotoja Oksana Kalitina nuvykome į K. Bernoto darbovietę.
Jo kolegė Nijolė sakė, kad Kazimiero sveikata itin pablogėjo po insulto, o ir Parkinsono liga progresuoja. „Labai jam dreba ranka. Bijau, kad nesusižeistų. Batų taisykla jam lyg namai, net savaitgaliais čia būna. Ateinu net sekmadienį pasižiūrėti, ar jis nesusižalojęs. Reikia dirbti su aštriais peiliais ir nežinai, kada su ta drebančia ranka gali persipjauti. Dažnai ir jo darbus perdarau, ir pas gydytoją užregistruoju. Banko kortele jis nesinaudoja. Tą daro žmona, jis pinigų neturi. Išperku jam verslo liudijimą pati. Liepos 1-ąją jis baigsis. Daugiau nebepirksiu, nes jis tikrai nebegali dirbti, nebepadaro darbo taip, kaip reikia“, - kalbėjo Nijolė.
Visą gyvenimą vargo
Paaiškėjo, šio straipsnio herojaus gyvenimas niekada nebuvo rožėmis klotas. Dar į mokyklą nėjo, kai mirė jo tėvas. Dėl šeimos netekties itin išgyveno Kazimiero mama. Savo liūdesį pradėjo skandinti alkoholyje, kuriame skendo vis labiau ir labiau. Būdamas šešiolikos, Kazimieras neteko ir motinos. Mokėsi tuomet Rusnės specialiojoje mokykloje. Savaitgaliais grįždavo pas kaimynę, kuri tapo jo globėja. Teko daug ir sunkiai pas ją dirbti. Pats Kazimieras į užduodamus klausimus atsakinėjo pagalvodamas, ramiai. Į A. Šimelionio klausimą, ar norėtų gyventi kokiuose nors globos namuose, atsakė: „Žmona nenorės“. O į klausimą, ar turi pinigų, atsakė vėl trumpai: „Paklauskite žmonos“. Vyras parodė ir vaistus, kuriuos geria kasdien ir jau nemažą laiko tarpą. Juos nuperka žmona, mat pinigai yra pas ją. Paaiškėjo, kad savaitgaliais pieno, varškės atveža ūkininkė Žibutė Pietarienė iš Katyčių. Tą daro iš gailesčio, nes Kazimieras dažnai neturi ko valgyti.
Drąsiai ir be specialistų vertinimo galima daryti išvadą - Kazys jau nebegali dirbti. Jis vos bepaeina.
Pažadėjo rūpintis vyru
Su savivaldybės atstovais nuvykome pas Kazimierą į namus. Pirmiausia užsukome pas daugiabučio namo pirmininkę Marijoną Zonę Kuncaitienę. „Kiekvieną rytą jis išeina iš namų. Nėra nė vienos dienos, kad to nedarytų. Dar prieš gerus metus vis pasikalbėdavome su Kazimieru. Duodavau jam ir batus, kad pataisytų. Jo namuose esu buvusi keletą kartų – reikėjo parašo arba pranešti apie organizuojamą susirinkimą. Gyvena jie tvarkingai. Negirdėti ten jokio triukšmo. Nežinau, ar jis skriaudžiamas. Visada sunkiai dirbo. Kazimiero žmona eina į parduotuvę. Stengiasi nupirkti maisto pigiau. Ji nėra gyvenime pasakiusi, kad jos vyras kažkoks... Niekada nieko nesakė apie jį blogo“, - sakė pirmininkė. Nuėjome ir pas Kazimierą į namus. Tačiau ten niekas neįsileido. Pro durų akutę pasižiūrėjo moteris ir nuėjo nuo jų.
Vakare pas Bernotus užsuko namo pirmininkė M. Z. Kuncaitienė ir viską paaiškino. Todėl kitą dieną Kazimiero žmona atėjo į Šilutės seniūniją pas socialines darbuotojas. Su moterimi pasikalbėta, išklausytos visos pusės. Sutuoktinė teigė, jog net nežinojo, kad gali prašyti kokios nors pagalbos o į savo namus neįsileido, nes nė vieno atėjusio nepažinojo. Tądien moteris parašė pasiaiškinimą - įsipareigojimą, kad savo vyru rūpintis, nuves pas gydytoją. Šilutės savivaldybės socialinės paramos skyrius ir toliau stebės, kaip prižiūrimas K. Bernotas.