Joninės ant Rambyno kalno – paslaptingos ir turtingos apeigomis

Svarbus Tautinis kostiumas

Suskambus muzikai,  atlikę užburiantį šokį, išsirikiavo vyrai. Netrukus aikštėje pasirodė ir kunigas Martynas Liuteris - mažas, susikūprinęs, o už jo nugaros išsirikiavo tautiniais kostiumais pasipuošę žmonės.

Šiais metais ant Rambyno kalno susirinko visų penkių Lietuvos regionų folkloro kolektyvai. Todėl susirinkusieji turėjo puikią progą pamatyti Tautinio kostiumo skirtumus bei panašumus, o Mažosios Lietuvos regionui turi jis išskirtinę reikšmę.  „Tautinis kostiumas savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir pranoksta valstybingumo simbolius - vėliavą, herbą, himną. Nes tiktai tautinis kostiumas reprezentuoja pagrindinę valstybės tautą. Jis sukurtas ne atskirų asmenų ar jų grupių, bet visos tautos. Ir  Tautinio kostiumo atgimimas pirmiausia prasidėjo Mažojoje Lietuvoje – ten, iš kur į visą tuometinę Lietuvą sklido šviesa‘, - priminė renginio vedėja Svetlana Jašinskienė ir pakvietė Rambyno kalno aukurą uždegti 2016  metų Pagėgių krašto garbės piliečius Mariją ir Martyną Purvinus.  „Ši ugnis lai šildo mūsų sielas, idant jos visuomet skirtų gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, dorą nuo kėslo. Bei išlaikytų pagarbą tiems, kurie paliko mums visa tai įgyvendinti“, - kalbėjo S. Jašinskienė. Aukurui bedegant, pasidžiaugta atliktais darbais, išsakytos ateities viltys, lūkesčiai. Sveikinimo žodį tarė Pagėgių savivaldybės meras Virgilijus Komskis, kuris didžiavosi  amžių bandymus atlaikiusia, visko mačiusia ir patyrusia Joninių švente ant Rambyno kalno, pripažinta atitinkančia Lietuvos Respublikos tautinio paveldo  produktų įstatymo ir tautinio paveldo produktų sertifikavimo reikalavimus. Šiai didžiai visos Lietuvos šventei suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas. „Mes esame kitokie. Norisi šiandien džiaugtis. Joninių šventei suteiktas sertifikatas. Vienas darbas padarytas – mes jau esame kitokie“, - kalbėjo meras. Jis dėkojo seniūnams, įstaigų vadovams ir visiems, kurie prasidėjo prie renginio organizavimo, kultūros puoselėjimo.

Ėjo į stebuklingą kelionę

Šventę tęsė bei  dainas dainavo ir Pagėgių krašto, ir iš svetur atvykę chorai bei įvairūs atlikėjai.  Uždegtas ir šventinis laužas, simbolizuojantis sveikatą ir laimę šeimyniniame gyvenime. Todėl  per jį šokinėjo ir jauni, ir seni...

Vidurnaktį šventės rengėjai pakvietė visus eiti Raganų takais į Martyno Jankaus muziejų Bitėnuose. Vėl pasitelkta daina, nepamiršta apkabinti  ąžuolų, liepų, klevų, kad  stiprybės ir švelnumo pasisemtų.  O ir paparčio žiedo ieškančių netrūko. Jį surasti gali tik drąsus žmogus, kadangi manoma, jog paparčio žiedą saugo raganos. Miško gilumoje, suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, aplink jį apibrėžti ratą šermukšnine lazda, padėti indą su šventintu vandeniu, uždegti žvakę ir melstis. Radinį patariama, prasipjovus ranką, įsikišti po oda, kad nepasimestų. Paparčio žiedo ieškoma vidurnaktį, svarbu, kad aplink būtų kurtinanti tyla.

 Renginio dalyviai, pajutę vienybę tarpusavyje ir su gamta, sutiko tekančią Saulę, maudėsi ryto rasoje. Jie į namus parsivežė gamtos sveikatos, šokių draugystės, Saulės jėgos, rasos gaivos.