Pasakė, kokią žalą daro žmonės, lesindami paukščius

– Kodėl nusprendėte būti ornitologu?

– Tai nutiko atsitiktinai. Baigdamas mokyklą rinkausi, kur stoti. Tarp mano pasirinkimų buvo Karo akademija, kūno kultūros studijos ir kažkas, kas susiję su gamta. Pagal tai, kokius egzaminus laikiau, man labiausiai tiko gamta, todėl įstojau studijuoti ekologiją.

Su dėstytojais važiavome į gamtą, bet mums, studentams, ne paukščiai rūpėjo. Kai kartą mus pažadino anksti ryte ir pro didelį teleskopą parodė teterviną, pamačiau, kokių gražių dalykų yra gamtoje. Taip mane ir patraukė paukščiai, pradėjau labiau jais domėtis – dalyvavau įvairiuose ornitologų draugijos renginiuose, savanoriavau ir pan.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena?

– Darbai būna labai skirtingi, todėl ir įdomu. Vieni ornitologai rašo mokslinius darbus, kiti stebi paukščius, juos skaičiuoja, dar kiti užsiima aplinkosauginiu švietimu. Kartais vedu žygius, skaitau paskaitas. Kai kuriomis dienomis važiuoju kur nors į Lietuvą ir skaičiuoju paukščius, stebiu, kur jie gyvena, kaip laikosi. Kartais reikia atsiketi 4 valandą ryto ir dar po valandos jau būti laukuose. Viskas priklauso nuo konkretaus darbo specifikos.

Didelį įspūdį paliko darbas prieš kokius 4–5 metus, kai naktimis plaukiojome Baltijos jūroje. Mūsų komandoje buvo penki žmonės. Vienas priekyje švietė, kapitonas vairavo, kiti laikė tokius specialius tinklelius. Mes ieškojome Baltijos jūroje žiemojančių nykstančių ančių, kurios pas mus atskrenda tik žiemą.

Ištraukus antis, joms reikėjo prisegti GPS siųstuvus, kad vėliau būtų gaunami duomenys. Visa operacija daroma su narkoze. Dabar žinome, kad šios antys gyvena Sibire, o pas mus atskrenda žiemoti. Tą kartą įdomiausia buvo ne gaudyti antis, o plaukioti su specialiais kostiumais, kai lauke – 15 laipsnių šalčio.

– Kokios informacijos gali suteikti paukščių stebėjimas?

– Įdomu stebėti paukščių elgesį. Tai darant, galima suprasti, kokie jie protingi, net patys mažiausi. Jei nueini prie paukščio lizdo, jie apsimeta, kad sparnai lūžę. Taip bandoma nukreipti dėmesį nuo lizdo.

Visiems siūlau pabandyti stebėti paukščius. Lietuvoje yra nemokamų kursų, kuriuose žmonės pakeičia požiūrį į gamtą. Vėliau, kad ir einant per parką, galima pajausti visą aplinką. Ta aplinka pasipildo gyvūnijos ir gamtos turtais.

– Kokias klaidas daro žmonės, gerai nepažįstantys gamtos?

– Žinoma, klaida yra aplinkos tarša. Negalima gamtoje palikti šiukšlių, ypač kramtomos gumos, nes paukščiai ją praryja ir gali žūti. Reikia paminėti ne laiku kertamus miškus ir pjaunamas pievas. Jaunikliai dar nespėja išmokti skraidyti, o pievos jau nupjaunamos. Paukščiai taip pakliūva ir po traktoriais.

Paukščių veisimosi metas yra labai jautrus, ypač salose. Jei plaukiojama upėje, kurioje yra sala, reikia pasistengti nelipti į tą salą. Dažnai iš išgąsčio paukščiai išskrenda ir palieka jauniklius vienus, o šie gali nužingsniuoti iki upės, kuri juos nuplukdo. Paukščiai dažniausiai patys apie save praneša – rėkia, klykia. Jei taip yra, reikia pasišalinti.

– Paukščių balsų yra pačių įvairiausių. Ar jie taip susikalba?

– Taip, galima taip sakyti. Paukščių giesmės skirstomos į tris tipus. Tuoktuvių giesmėmis patinai bando atkreipti patelių dėmesį. Gali būti komunikaciniai paukščių balsai. Jie tiesiog bendrauja, nes gal pastebėjo vabzdžių, sliekų ar aplankė kokią nors vietą.

Žinoma, paukščių gyvenime svarbus yra pavojaus garsas. Jei skirtingi paukščiai turi skirtingus tuoktuvių garsus, tai pavojaus garsas gali būti panašus tam, kad vieni kitus jie suprastų. Yra tam tikras plonas arba triukšmingas garsas, kurį supranta visi aplinkui. Tai reiškia, kad artėja pavojus, reikia pasižiūrėti, susikaupti, identifikuoti pavojų.

Kai kurie paukščiai net naudojasi kitais. Pavyzdžiui, smilginis strazdas labai aršiai gina savo teritoriją nuo varnų, kėkštų ir kt. Tai žinodami, strazdo gynybą naudoja liepsnelės ar kikiliai. Jie peri netoli strazdų kolonijos ir žino, kad, jei varna atskris į jų teritoriją, strazdas ją nuvys.

– Ar yra paukščių, neturinčių giesmių? Kaip jie komunikuoja?

– Vis tiek yra kažkoks garsas, bent jau pavojaus. Tačiau kai kurie paukščiai neturi gražių tuoktuvių giesmių. Tokie yra jūriniai ereliai, bet jie sugeba atlikti kokį akrobatinį manevrą danguje ir taip atkreipti partnerės dėmesį.

Kai kurie paukščiai šokinėja, strikinėja aplinkui. Dar kiti, ypač gyvenantys džiunglėse, turi fantastiško grožio plunksnas, jiems užtenka jomis pamojuoti.

– Kaip paukščiai renkasi vietas, kuriose įsikuria?

– Tai priklauso nuo biotopo – ar yra parkas, ar upelis, ar kokia sodyba. Žinoma, jei išsikelsime inkilėlį savo teritorijoje, galime pritraukti paukščių. Jei norisi sodyboje turėti skirtingų rūšių paukščių, reikia kelti ne tik inkilus. Paukščius pritraukia krūmai, turintys uogų, tujos, želdynai.

Kai kurie žmonės net iškasa nedidelį tvenkinėlį, įpila vandens, kad paukščiai galėtų atsigerti. Taigi savo aplinką galima pagerinti. Kai kurie paukščiai naudojasi net sienų plyšiais, palangėmis.

– Kodėl kai kurie paukščiai puola? Ar yra tokių, kurių reikėtų saugotis?

– Tikrai nėra tokių, kurių reikėtų saugotis. O tie, kurie tarsi puola, tiesiog gina jauniklius. Itin savo jauniklius gina varnos – nuo kačių, šunų ir žmonių. Atrodo, kad jos mus veja. Jei taip atsitinka, reikia pasišalinti, apeiti varną.

– Ką daryti, radus sužeistą paukštį?

– Reikia pasižiūrėti, ar jis tikrai sužeistas, ar ne. Jei ne, reikia palikti paukštį ten, kur jis rastas. Gamta susitvarko pati, ne visada galima padėti ir sužeistam paukščiui. Jei paukštis tikrai sužeistas, reikia paskambinti veterinarams, išsiaiškinti, kas tai per rūšis.

– Ar lesinti paukščius, pavyzdžiui, gulbes ar antis duona yra geras įprotis?

– Tai priklauso nuo laiko. Negalima vandens paukščių lesinti rudenį, ypač prieš žiemą. Kai paukščiai lesinami įvairiais sezonais, išskyrus žiemą, jie pripranta ir patys neieško lesalo, nors jo pilna. Paukščiai tikrai išgyventų patys.

Dėl to, kad yra lesinami, paukščiai suserga, nenori migruoti, pasilieka čia ir taip būna bėdų. Telkiniai žiemą užšąla, gulbės negali skristi, tenka jas gelbėti. Taigi paukščių lesinimas – meškos paslauga.