Ventėje atidaryta krautuvėlė, stovinti jau tarsi šimtą metų

Parduotuvėlė, stovinti jau tarsi šimtą metų, miela akiai ir užsukančiam prašalaičiui. Poilsiaujančių turistų čia daugiausia vasaros metu. Klausėme krautuvės savininkės Daivos Kuršaitienės, kaip gimė mintis gana atokioje vietoje, kur tik nuo gero oro ar panorusių pamatyti, kaip žieduojami paukščiai, pasigėrėti vandenų platybe, pabūti tyloje –  daryti verslą?

- Visada norėjau turėti savo krautuvę. Dar būdama maža, gal nuo kokių trejų metų, vaikiškose fantazijose mačiau  mintyse parduotuvę. Ji turėjo būti tik kriauklės formos. Visą laiką žinojau, kad čia turėsiu šį pastatą. Kai pradėjau šį verslą prieš dvidešimt vienerius metus, niekas dar nekalbėjo apie nuomos konkursus ir kad reikės surinkti šūsnis dokumentų. Labai jaudinausi, tačiau  aš buvau vienintelė dalyvė konkurse. Prieš dvidešimt vienerius metus pirmoji krautuvėlė duris atvėrė arčiau autobusų stotelės. Vėliau, atsiradus automobilių stovėjimo aikštelei, savo kioskelį perkėliau čia. Taip žmonėms patogiau. Tą kioskelį surentė mano vyras Jonas su tėveliu Antanu. Praūžus uraganui Anatolijui, parvežė medienos ir, ją supjovę, pastatė pirmąją mano krautuvę.

- Iš kur ta verslininko gyslelė?

- Šeimoje verslininkų  nebuvo. Sovietmečiu tokių dalykų negalėjo būti. Tik senelis dirbo su mediena ir mėgdavo virti alų. Baigusi vidurinę mokyklą, norėjau tapti prekybininke. Anuomet  prekyba buvo prestižinė specialybė. Skaitytojui reikėtų priminti „blatų“, deficitų laikus, kurių jau neatmena ir nesuvokia trisdešimties sulaukę piliečiai. Kai iš po prekystalio traukdavo geresnius batus ar žaliųjų žirnelių indelius. Lentynose buvo tik karvių kanopos, prarūgęs limonadas,  rūgštimi persmelkta duona. „Eik mokytis žemiškesnės specialybės. Aš tiek karvių neturiu, kad galėčiau leisti tave mokytis prekybos“ - pasakė mama Bronė. Esu baldininkė-technologė. Nė vienos dienos nedirbau pagal įgytą specialybę. Griuvus sovietinei sistemai, reikėjo imtis naujos veiklos. Padėjau tėvams perinti ančiukus. Išaugintus  veždavome į turgavietes parduoti. Toks buvo mano verslo pradžiamokslis.

- Kaip vyko krautuvės statybos?

- Čia yra Nemuno deltos regioninis parkas – griežti reikalavimai aplinkosaugai. Architektūriniai sprendimai turi būti suderinti su šio krašto pastatų statyba.  Trejus metus užtrukau, kol surinkau visą reikiamą dokumentaciją. Labiausiai akis badė pastato projektuotojų darbo brokas ir įstatymų neišmanymas. Pačiai teko studijuoti dokumentus – vežti, rodyti. O tie nesikuklindami dar užsiprašydavo papildomų pinigų. Pastatą statė viena patentininkų brigada iš Šilutės. Puikūs specialistai atliko beveik visus darbus, tik stogą dengė plungiškiai. Mano vyras Jonas prižiūrėjo statybos darbus, o su tėvuku Antanu statybininkai nelabai drįsdavo ginčytis, nes tas reikalavęs statyti taip, kad gamtos stichija nesuniokotų pastato. Vėjai čia tokie, kad ir kelis šimtmečius augantys medžiai neatlaiko. Daugelis net nepastebėjo, kaip per dvejus metus už medinio kioskelio išdygo naujas pastatas. Dėkinga Šarūno reklamos firmai, papuošusiai krautuvės eksterjerą puikiai derančiais užrašais.

- Kaip verslas sekėsi?

- Kioskelyje buvo galima rasti visokiausių maisto prekių. Lentynos lūždavo nuo įvairovės. Šiandien likę gal pusė šio krašto gyventojų. O kiti, pamiršę mieste nusipirkti grietinės, dar užeina. Daugelis dirba mieste ir ten apsiperka. Naujoje krautuvėje palikau tik trečdalį buvusio asortimento. Pagrindinė mūsų prekė buvo ir bus  šviežia žuvis, kurią rūko mano vyras Jonas. Seniau jis dar ir žūklaudavo. Turime penkis darbuotojus. Viena pardavėja dirba jau keturiolika metų, kita tris. Stengiamės išlaikyti žmones, nors mokesčiai negailestingai kerta smulkiesiems verslininkams. Darbas vis dėl to sezoninis. Atleidus greitai nieko neprisišauksi. Naujajame antrojo aukšto pastate įrengėme persiregimo kambarius, dušus. Buitines sąlygas turime tikrai puikias Norėjau naują krautuvę turėti savo veiklos dvidešimtmečiui. Deja, finansiniai ištekliai leido atsidaryti tik šiais metais.

- Kaip šeima žiuri į jūsų svajonę ?

- Pagrindinis ramstis vyras Jonas visada pritarė mano svajonei. Be jo pagalbos nebūtų šio pastato, krautuvės. Mama Bronė ir tėvukas Antanas visada patarimu ar darbu padeda. Seserys Antanina ir Aušra kartais stovi už prekystalio. Brolėnai Remigijus ir Helmutas visada ateina padėti. Be šeimos palaikymo ši mano vaikystės svajonė ant marių kranto neklestėtų. Aš jiems labai dėkinga. Gyvenu su artimaisiais prabangiame gamtos kampelyje. Nebijau to žodžio, prabangiame: esame apsupti nuostabios gamtos ir puikių žmonių, esame savo krašto patriotai, norisi kad visiems gražiau ir jaukiau būtų čia gyventi. Turėjau svajonę ir, artimųjų palaikoma, ją įgyvendinau. Šiandien čia stovi  gražus pastatas. Nelengvas kelias, bet turėjau tikslą ir atkakliai į jį ėjau.

Kol kalbėjomės, į naują,  nepriekaištingai įrengtą krautuvę lankytojai ėjo pirkti  šviežios žuvies  ar čia pat suvalgyti sultingą kebabą bei atsigerti kavos. Krykštaujantys vaikai smaguriavo ledais. O, pučiant stiprokam jūriniam vėjui, pats marių ir vandenų valdovas Neptūnas su undinėlėmis atlalėjo į krautuvės atidarymą. Užuodęs šeimininko verdamą žuvienę, rūkytų karšių, upėtakių, ešerių ir kitokių skanių žuvelių kvapą, į šventę atskubėjo. Parklupdęs šeimininkus, liepė priesaiką skaityti, skaniomis žuvelėmis jį maitinti. Marių vandeniu laimino šeimininkus ir jų verslą. O visus surinkusius kvietė vaišintis žuviene. Jos paragavo ir poilsiaujantys mokiniai iš Panevėžio, atvykę į  žiedavimo stotį paukštelių stebėti. Svetingieji šeimininkai Daiva ir Jonas pakvietė juos į svečius.