„Kas ką pasiima, tas tą ir pasilaiko“

Tautą gelbsti tik jos vienybė

Lietuvos istorikas Simonas Daukantas (1793-1864), tikėjęs, jog mokslas galįs labiau iškelti tautą, negu ginklas, žinių sėmėsi iš senovės kronikininkų M. Strijkovskio, S. Grunau, V. Kadlubeko, Prūsijos istorijos tyrinėtojo J.Foigto, taip pat  T. Narbuto, A. V. Kojalavičiaus, J. Lelevelio, K. Bogušo bei kitų. Žemaičių valstiečio sūnus S. Daukantas, parašęs kelis garsius veikalus apie Lietuvos senovę, labai vertino santvarką, paremtą prigimtine teise bei visuomenės sutartimi gyventi laisvai, nepriklausomai nuo kitų žmonių, nevaržomai. Valdžią uzurpavę, didikai šią teisę palaipsniui sunaikino. Rašydamas apie senovės lietuvių, žemaičių darbus S.Daukantas laikėsi būtent tokios pozicijos nevengdamas idealizuoti pačią seniausią baltų giminių praeitį. Tai, matyt, darė vardan tautiečių ateities siekdamas, jog lietuviai išlaikytų geriausius savo būdo bruožus, išliktų, „nesuvirę“ tautų katile.

S. Daukantas  karalių Mindaugą kildina iš pirmo dydžio Lietuvos kunigaikščio Rimgaudo, neva, buvęs pastarojo sūnus. Istorikų nuomone, Vaidevutis, Kernius, Gimbutis, Utenis, Rimgaudas, Šventaragis, Germantas – legendiniai valdovai. Gal taip, gal ne, kas beatseks pėdą į pėdą? O apie prieštaringą Mindaugo asmenybę, jo valdymą, pagrįstą kardu, gudrumu, suokalbiais, žinoma kur kas daugiau iš įvairių metraščių, kronikų, istorikų veikalų. Jo karūnavimo diena - liepos 6-oji - tapo Lietuvos Valstybės diena.

Nuo legendinio Vaidevučio iki Mindaugo

Kažkada Lietuvoje nepereinamos girių girios telkšojo, pilnos žvėrienos, upės, ežerai žuvų knibždėjo. Atklydusį svečią, neturintį piktų kėslų, lietuvis sočiai pavalgydindavo, midumi pagirdydavo, kelią parodydavo, palydėdavo. O tuos, kurie į kraštą šarvuotomis jotimis atkakdavo brukti svetimo dievo, meškėnomis apsigaubę žemaičiai vylyčiomis, ragotinėmis, kardais, vėzdais drąsų drąsiausiai pasitikdavo. Netruko perprasti lietuviškos gentys, kad krikščioniškas tikėjimas tik apgaulinga marška kryžeiviams, kalavijuočiams bei gausiems jų talkininkams, plūdusiems vos ne iš visos Europos. Šimtais metų pagonys gurino priešų eiles nepalūždami, laikydamiesi savo dievų, savo papročių. Pirmiausia vergiami lečiai (latviai), atsmukę Lietuvon bylojo, jog atėjūnai moko juos sekti lyg ir išmintingais įstatymais, tačiau patys anų nesilaiko: linki mylėti artimą savo, vienok patys geria jų kruvinas ašaras. Lietuvaičiai, supratę, kad nesusijungę į vieną galybę, neatsimuš kryžeivių, 1227 metuose įsikūrusių mozūrų kunigaikščio Konrado duotose Kulmijos ir Dobrynės žemėse, žynių pamokyti vadovautis bičių protu, pirmuoju valdovu buvo išrinkę Vaidevutį. Taip tolyn ir paėję. Ar vėlesnio dydžio kunigaikščio Rimgaudo sūnus Mindaugas teisingai ar neteisingai valdovu tapo, niekas nežino. Taip rašė S. Daukantas. Pasak jo, tėvūnai Gedvilas, Sprudeikis ir Višmutas nenorėję Mindaugo virš visų iškilusio matyti, bet buvo nužudyti. To negana, Mindaugas dar su Višmuto žmona apsipačiavęs.

Paskendę karuose ir vaiduose

Lietuvos žemes, toli nutįsusias į Rytus, Mindaugo valdymo pradžioje puolė gudai (rusai), totoriai. Mindaugo broliai Tautvilas, valdęs Polocką, Gedvydis, įsėdęs į Vitebsko kunigaikščio kėdę, Arvydas, tapęs Smolensko kunigaikščiu, metė pagonybę ir persikrikštijo į pravoslavus. Supykęs Mindaugas paskelbė jiems karą ne vien dėl to, kad išsižadėjo senojo tikėjimo, bet ir matydamas juos esant slaptais konkurentais į jo vietą. Broliai taipogi nesnaudė, ieškojo sąjungininkų tiek gudų pusėje, tiek pas Rygos kalavijuočius. Lietuvių tarpusavio vaidai jų priešus itin tenkino. Gedvydis ir Tautvilas kalavijuočiams už pagalbą pažadėjo atiduoti Žemaitiją, o už patirtus nuostolius užmokėti iš Mindaugo klėčių, kai jas užgrobs. Štai kokie dalykai dėjosi apie 1245-1247 metus.

Po priešų žodžių medumi gyvatės geluonis slepiasi…

Ne itin sekėsi Mindaugui kariauti su gudais ir kalavijuočiais. Jo apsiaustam Polockui į pagalbą atskubėjo Naugardo kunigaikštis Aleksandras Nevskis, po to pats buvo apgultas Vorutos pilyje. Gerai, kad apgulėjai kalavijuočiai ir gudai tarpusavyje susivaidijo, paliko pilį gviešdamiesi grobio pasiplėšti lietuviškas apygardas teriodami. Manoma, jog gudrusis Mindaugas padėjo susikivirčyti gudams ir kalavijuočiams. Deja, atokvėpio nesulaukta. Ties Embūtės pilimi kalavijuočiai su danais,  užsiautę iš užnugario, paklojo daugybę Mindaugo kariūnų.Vos išsprūdęs Mindaugas, nebetekęs karinės galios ir nebesivildamas nė iš kur pagalbos, norėjo susitikti su kalavijuočiu magistru A. Stuklandu. Atšiaurus vokietis neketino derėtis, liepė Mindaugui eiti į Romos bažnyčios skreitą, o žemaičius, jau seniau pažadėtus ordinui jo brolių Tautvilo ir Gedvydžio, atiduoti nugalėtojui. Taip ir įvyko. 1252 - aisiais, rugpjūčio 7 dienoje, užrašė Mindaugas kalavijuočiams Žemaitiją ir Kuršą, anuos net karšinčiais savo paskyrė, jei bevaikiu mirtų, nors turėjo tris sūnus, dukrą ir jauną žmoną. Už tas nuolaidas Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke.  Priėmęs krikštą ir užmezgęs tiesioginius ryšius su popiežiumi Inocentu IV, Mindaugas siekė sutiprinti savo valdoviškas pozicijas, atsikratyti išorės priešų krikščioniškų valstybių, didinti Lietuvos karinę galybę. Eilė didžiūnų tam pritarė, bet atiduoti svetimųjų valdžion žemaičiai ir jų valdovas Treniota neslėpė savo priešiškumo. Treniota pokalbyje su Mindaugu jo draugystę su vokiečių riteriais pavadino kvailyste. Žemaičiaims Ordinas buvo agresorius, o įžvelgti krikščionybės galimo veiksmingo ideologinio vaidmens, besiformuojant feodalinei visuomenei, jie nesugebėjo. Treniotos akistata su Mindaugu užfiksuota eiliuotoje Livonijos kronikoje. Anot žemaičių, kryžininkų žodžiai kartais lyg medumi tepti buvę, bet, nutaikę progą, gyvatės geluonim kirsdavę...

Puolė ant kelių Perkūno šventykloje

Žemaičiai nepasidavė kryžiuočiams. 1260 metais, kovo 20 dieną Kurše jie sutriuškino kryžiuočių ir kalavijuočių kariuomenes. Padėjo galvas abiejų ordinų magistrai. Gavęs šią žinią, Mindaugas tėškęs nuo galvos karūną ant žemės, ėjęs melstis į pagonių dievo Perkūno šventyklą.

Gražuolė žmona Morta neįstengė atkalbėti Mindaugo nemesti krkščionybės. Galbūt jam labiau rūpėjo įtikti žemaičiams, kurie sakė, kad jo klausys, jei į tikėjimą tėvų sugrįš. Tad ir Mindaugas šoko kariauti su kryžiuočiais, buvo net Karaliaučių apgulę žemaičiai kartu su sukilusiais prūsais. Lietuvos galybę pajuto ir Livonija, ir gudų žemės, ir Mozūrija. Atsitiesusi ir susivienijusi Lietuva Mindaugui, matyt, buvo svarbiau nei blizgutis ant galvos. Mirtis Mindaugą užklupo 1264 metais, kai Lietuva kardu ir diplomatija buvo sulipdytą į palyginti patvarų politinį junginį. Deja, kruvinos praeities randai, kai mirtimi buvo baudžiami saviškiai, kai valdovas, siekdamas savo tikslų, nevengė klastos, atsišaukė tuo pačiu - kerštu. Mindaugą nužudė kunigaikščių Daumanto ir Treniotos pavaldiniai. Pirmasis, regis, keršijo už pagrobtą žmoną, kurią Mindaugas pasiliko sau po Mortos mirties, antrasis – troško didesnės valdžios, didesnės įtakos valstybėje. Dėl jos didžiūnai ne kartą rengdavo sąmokslus, kurstė tarp krašto žmonių vaidus, nepasitikėjimą. Ir ne visada nugalėdavo teisybė, nors daugumos lietuvių širdys buvo jai atviros, tetroško vienybės ir gražaus gyvenimo bočių žemėje.

Vietoj epilogo

Ar labai daug kas pasikeitė pasaulyje nuo tų senų laikų? Nelabai. Tik ginklai tapo tobulesni, galintys pražudyti pačią Žemės planetą. O žmonės, kaip nesutarė, taip nesutaria. Apgailėtina, kad praslinkę amžiai, kruvinos praeities pamokos neišmokė žmonijos svarbiausio - taikos.