Aklojo namuose daiktai prabyla

Atvykusius mus į Vitalijos namus pasitiko ne tik ji pati, bet ir jos tėtis. Abu apdovanoję plačiomis šypsenomis pakvietė vidun. Jauna moteris drąsiai pasakojo apie savo kasdienybę, patiriamus vargus bei džiaugsmus. Tiesa, blogoms mintims ar liūdesiui Vitalijos gyvenime kol kas nėra vietos. Visas jos laikas šiuo metu užimtas mokslais. Vitalija siekia įgyvendinti savo nuo vaikystės puoselėtą svajonę – mokytis vokalinio dainavimo paslapčių. Tačiau apie viską iš pradžių.

Pasaulis tamsoje

Vitalijos veidą susitikimo metu puošė ne tik nuoširdi šypsena, bet ir tamsūs akiniai, kuriais ji pasipuošia tik išėjusi į viešumą ar kai su žmogumi susitinka pirmą kartą. „Tiesą sakant, aš galiu būti ir be akinių. Man visiškai negėda dėl savo negalios“, - sakė pašnekovė. Vos gimusiai pagryniškei likimas pasiuntė didžiulį išbandymą – sulaukus 8 mėnesnių jos akys vis geso, kol galiausiai paskendo tamsoje. Vitalija į pasaulį atėjo anksčiau laiko, tačiau dar būdama inkubatoriuje apako... Nepadėjo nei tėvų, nei gydytojų didžiulės pastangos sugrąžinti jai regėjimą. Nuo 8 mėnesių iki 14 metų lankytasi ne tik pas Lietuvos, bet ir užsienio specialistus. Ir vis nieko... Teko su šia mintimi susitaikyti ir gyventi toliau. „Dabar aš jau galiu pasakyti, kad apsipratau pasaulį matyti kitaip. Nepaisant visko, jaučiuosi laiminga“, - entuziazmo pilnu balsu ištarė Vitalija.

Nepaprastas muzikos pasaulis

Vitalijos tėtis pasakojo, kad dukra vos sulaukusi dvejų metukų pradėjo dainuoti, o trejų ėmė groti vaikišku pianinu. Ketverių ji jau džiaugėsi tikru pianinu ir tai, pasak pagryniškės, jai buvusi pati nuostabiausia dovana. Klaipėdos aklųjų darželyje, kurį lankė, išmoko skambinti pianinu ir kasdien jai ne tik sekdavosi vis geriau groti, bet ir patikdavo vis labiau. „Nuo mažens buvau labai užsiėmusi įvairiausiomis veiklomis, mokslais“, - pasakojo Vitalija. Vėliau tuometėje Antano Jonyno vidurinėje mokykloje (dabar tai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, - aut. pastaba) baigė 9 klases. Ten išmoko ir skaityti, ir rašyti Brailio raštu. Tiek pat metų mokėsi ir Balio Dvarionio muzikos mokykloje.

O paklausta apie draugus jauna moteris buvo atvira. Tų, kuriuos galėtų pavadinti tikrai draugais – nėra daug. Bet juk ne skaičiuje esmė. Vieną savo draugę Vitalija laiko ypatinga, net ir savo sese vadina.

Dabar po ilgokos pertraukos Vitalija ir vėl pradėjo lankyti mokyklą – šiuo metu mokosi Ozo gimnazijoje ir yra vienuoliktokė. Pasidomėjome, kodėl nusprendė vėl tęsti mokslus? „Būčiau ir tuomet mokiusis, bet mano vidurkis buvo per žemas, o tuo metu į aukštesnes klases leido eiti tik turint aukštą vidurkį, man šiek tiek iki jo pritrūko“, - atviravo Vitalija. Tačiau noras mokytis vokalo paslapčių buvo labai stiprus. Vitalijos tikslas – pabaigus 12 klasių įstoti į Vilniaus kolegiją, į dainavimo specialybę.

Pagryniškė pasakojo, kad nuolat dalyvauja įvairiuose mokymuose, seminaruose, domisi naujovėmis, kurios palengvina neregio buitį, kasdienius darbus. Ne veltui sakoma – tobulėjimui ribų nėra, o Vitalija sustoti tikrai neketina.

16 metų mokė darželinukus dainavimo

Vitalija pasakojo, kad Šilutės lopšelyje-darželyje „Gintarėlis“ darželinukus dainavimo paslapčių mokė net 16 metų. Turėjo subūrusi ir savo ansamblį, mokė vaikus dainuoti. Ne kartą jos mokiniai yra dalyvavę konkursuose ir laimėję prizus, taip jos paruošti mažyliai dalyvavo ir konkurse „Dainų dainelė“. „Dabar darbui laiko nebėra, nes turiu daug mokytis. Užduoda labai daug namų darbų – reikia daug skaityti, įvairių užduočių atlikti, - pasakojo Vitalija. – Be to, atėjo toks laikas, kai pajutau, kad nebenoriu būti pedagoge, noriu pati dainuoti. Jei dar kada sutikčiau mokyti, tai tik tokio paties likimo žmones kaip ir aš, nematančius. Prie jų tu gali prisiliesti, tu juos psichologiškai jauti ir jie tave supranta. Kiti nelabai suvokia, kodėl aš liečiu, o man to reikia“.

Meilę muzikai Vitalija, kaip ir jos sesės, paveldėjo iš tėvų. Visa Petkų šeima itin muzikali. Kartu su tėvais ir seserimi įkūrė šeimyninį ansamblį „Vita“. Nors koncertinė veikla dabar šiek tiek apmažėjusi, tačiau anksčiau aktyviai koncertuodavo ne tik Šilutėje, bet ir kituose Lietuvos miestuose bei užsienyje. Yra pelnę ne vieną apdovanojimą, kurie dabar puošia Petkų šeimos namus, išleidę kompaktinę plokštelę.

Vitalija įvardijo ir dar vieną žmogų, kuris ją įkvepia dainuoti, tai alikėja Nelė Paltinienė. „Būtent ji pastabėjo, kad aš galiu būti ne tik dainininke, bet ir kompozitore, kad galiu rašyti. Ji tarsi mano dvasios motina“, - teigė pašnekovė.

Aklojo namuose daiktai prabyla

Naudotis kompiuteriu ar mobiliuoju telefonu, atrodo, galėtum naudotis net užsimerkęs. Tačiau ar kas pabandė taip padaryti? Pasak Vitalijos, akliesiems ar silpnaregiams naudotis šiomis priemonėmis neįmanoma be specialių kalbančių programų. „Tos programos mums yra išsigelbėjimas. Dabar laisvai galiu naudotis kompiuteriu, rašyti laiškus, naršyti internete ar dirbti su kitomis programomis. Telefone taip pat įdiegta ši programa, todėl man perskaito žinutę, kai ji ateina, perspėja, kas skambina“, - pasakojo Vitalija. Tiesa, ne taip ir paprasta išmokti naudotis jomis, tam reikalingi specialūs mokymai. Jų metu išmokstama, kaip programą pritaikyti pagal save. Specialių kombinacijų pagalba galima nurodyti kokią teksto dalį skaityti ir pan.

Dar viena aistra – knygų skaitymas

Vitalija puikiai skaito Brailio raštu, o tai įrodo ir ne vienas padėkos raštas iš skaitovų konkurso, kuriuose ji – nuolatinė pirmos vietos laimėtoja. Pagryniškė parodė ir didžiules knygų krūvas, kurias ji šiuo metu skaito. Jauna moteris pasakojo, kad jei knyga yra labai įdomi, ją perskaito per dieną. „Tai vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų. Nors leidinių Brailio raštu yra žymiai mažiau nei matantiesiems, tačiau pasirinkimas nemažas. Skaitau ir žurnalus, ir įvairių stilių knygas“, - pasakojo Vitalija. Tiesa, ji išdavė, kad ir pati yra parašiusi ne vieną apsakymą.

„Jei praregėčiau, turėčiau pirmiausia paliesti daiktą, kad žinočiau, kas jis yra“

Taip sako Vitalija. Juk ji niekuomet neregėjo, kaip atrodo matantiesiems įprasti daiktai. „Mums, nematantiems iš prigimtiems, reikia labai daug galvoti. Tie, kurie apanka, pas juos dar yra užsilikę vaizdiniai. Jiems orientuojantis reikia mažiau galvoti. O aš net nežinau, kaip atrodo kad ir toks jums paprastas dalykas kaip gatvė. Žinau, kas ji yra, tačiau kaip atrodo galiu tik numanyti. Namuose erdvės man jau žinomos, bet  kartais tenka būti tokiose patalpose, kur mane tarsi kas sukausto“, - pasakojo Vitalija.

Taip, šios jaunos moters akis gaubia tamsa, tačiau ji – tai pavyzdys visiems. Galbūt kai kurie iš jūsų paklaus kodėl? Atsakymas paprastas. Ne kiekvienas savyje randa jėgų siekti užsibrėžtų tikslų. Dažnai svarbių sprendimų nesiryžtame priimti arba juos nukeliame ateičiai. Vitalija ne iš tų, kurie sustotų vietoje. Ji kasdien siekia savo asmenybės tobulėjimo, turi savo svajonę, kurią puoselėja dar nuo tada, kai buvo maža mergaitė. Ji tiki – tą svajonę pasieks. O tuomet nesustos. Sieks dar aukštesnių rezultatų.

Pianinu skambindama įvairiausius kūrinius Vitalija užmiršta, kas aplink ją, ir pasineria į muzikos pasaulį.