Ironiškas suktinis: vyrai, moterys ir bimbalai...

Kadaise Dievulis sutvėrė Adomą ir Ievą. Sutvėrėjas juos primokė - ką daryti, ko nedaryti, kas yra gera, kas bloga. Dievulis, matyt, buvo konservatorius, bet ar viską užkonservuosi amžiams! Žmonija linkusi į pažangą. Jei bibliniais laikais vyrai ir moterys vaikščiojo apdarais iki kulniukų, tai šiandien... Jei biblinių laikų vyras gatvelėje su moliniais nameliais bei tokiomis pat tvoromis būtų sutikęs moterį ne su sijonu, bet dėvinčią sijono kloną – kuklutį rūbelį virš kelių – akimirkai apalptų iš žavesio ir tūžmasties sykiu, nes pamatytų tai, kas skirta vieno akims, o ne kiekvienam, anot žemaičių, veizėti. Atsitokėjęs prieštvaninių laikų vyriokas tokią moterėlę būtų išvadinęs, atsiprašau,  paleistuve. Ko norėti iš neišsilavinusio, neišprususio, nežinančio interneto, žmonių teisių, nesidominčio pažintimis, diskotekomis. Aklas žmogus, ar ne? Tik aria ar medžioja. Be to, netolerantiškas. Juokinga ant visų pykti. Yra, kaip yra. Jei tokį tipą laiko mašina atgrūstų į mūsų kasdienybę, tikriausiai, seksualinių mažumų eitynes Vilniuje būtų apmėtęs akmenimis. Žinoma, pritaikius įstatymą, turėtų pasėdėti už grotų. Tvarka turi būti.

Apie kultūrą. Masinė kultūra nėra chaltūra, nors keli akiniuočiai, apsirausę knygomis, kartas nuo karto ima ir paporina savo arogantišką kritiką. Išsišokėliai! Masinė kultūra yra masinis gėris, padaugintas iš alkoholio kiekio vienam statistiniam Lietuvos gyventojui. Pagal šį rodiklį mes ES ne atsilikėliai. Dėl tos skirtingos kelių litrų statistikos neapsimoka ginčytis. Kai kurie politikai, būna, vienu liežuvio pliaukštelėjimu paneigia tai, ką buvo patvirtinę dviem pliaukštelėjimais. Kas nežino, jog daugelis išmaukia, kiek įpila. Jei pritrūksta, patys įsipila. Prie stalo ar po stalu – nesvarbu. Svarbiausia - laisvė. Kam nepatinka, tegul nežiūri. O tai - nosin bambt spoksotojui! Saviraiška – laisvės forma. Juk galima ir taip traktuoti apsikumščiavimus. O „valstiečių“ sukeltas vajus dėl alkoholio žabojimo, kai vertėtų, pasiraitojus rankoves, kelti daugelio piliečių kultūros lygį bei gerinti išsimokslinimo reikalus, tuštokas pasispardymas, aplenkiant kitų būtinų nuveikti darbų prioritetus.

Dar keli sakiniai apie porą pagal Kūrėjo norą - vyrą ir moterį. Sykiais poros subjektai pakeiksnoja garsiai ar sau po nosim antrą pusę, tačiau neilgam. Žiūrėk, jau patale sulipę, bučiuojasi. To vaisius – vaikutis. Nutinka, pabyra ir keli. Tėvelis – pabiručių pulkaunykas, motinėlė – pulkaunykė. Šeimyna. Nuo pradžių pradžios taip buvo. Tarsi gamtos dėsnis, išlikimo dėsnis. Šeima – giminės, tautos gyvybingumo ląstelė. Bet šiandien krikščioniškoje šalyje vis labiau siūloma ir kitkas: vyro santuoka su vyru, moters su moterimi. Girdėjom, girdėjom, kaip negirdėsim. Valio naujoms vestuvėms, kelią naujavedžiams! Kas bus jų pabroliai, pamergės? Tur būt, rasis. Antra vertus, kam ta civilinė metrikacija, jei, porai išsklidus, alimentai negresia. Bimbalas su bimbalu bimbaliukų nepridarys. Nebent mokslas tartų ypatingą žodį. Kas išdrįs prieštarauti, jog dėka naujų „mokytojų“ visame kame žengiame priekin, sąvokos „absurdas“ link...