Prisiminimai apie Rukų gaisrininkus savanorius

Prūsijos valstybė 1821 m. išleido potvarkį, skirtą ir kaimo gyventojams. Jame buvo įsakyta prižiūrėti dūmtraukius, dažnai valyti kaminus, draudžiama rūkyti daržinėse ir tvartuose. Kepėjams ir karčemų lankytojams uždrausta sekmadieniais ar švenčių dienomis koklių krosnyse kepti pyragus. XIX ir XX a. sandūroje ėmė burtis savanoriškos ugniagesių komandos. Gaisrininkų komandas sudarė savanoriai, o komandos viršininkas buvo vadinamas brandmeistru. Turėjo Rytų Prūsijos gaisrininkai ir savotišką posakį: „Degtukai turi galvą, bet neturi proto“.

Skaitytojams pateikiame Johannes Rogga atsiminimus apie Rukų gaisrininkus savanorius. Straipsnis iš ciklo „Nauja – gerai užmiršta sena“.

Klaipėdos krašte buvo įvairių gaisrininkų komandų: profesionalai, įmonių, prievolinės ir savanoriai gaisrininkai, kurie paskutiniai prisijungė prie gaisrininkų draugijos. 1908 m. gaisrinės įsigijo naujas gaisrines žarnas (švirkšlius), kurias aptarnavo 8 vyrai. Jos nepateisino vilčių, nes vandens srovė buvo nestipri. Senosios, patogios žarnos, aptarnaujamos tik dviejų vyrų, nebuvo  reikalingos. Tačiau jos dėl savo dydžio turėjo puikų vandens slėgimą ir tiekė vandenį pakankamai toli stipria srove.

Rukų ugniagesių komanda susikūrė  1924 m. kovo mėnesį. Iki tol prievolinė priešgaisrinė apsauga buvo atliekama Rukų, Spingių, Steppon – Roedszen (Rėžių) gaisrininkų. Draugijos susikūrimo priežastimi tapo  kilęs didžiulis gaisras Rukuose pas Bormą 1924 m. sausio mėnesį per pačius šalčius. Gaisriniai purkštai buvo užšalę, jais buvo sunku naudotis, tačiau savanoriai gaisrininkai  dirbo su dideliu ryžtu ir atsidavimu. Gaisrinės vadovas (branmeistras) buvo Max Anduszies – energingas ir veiklus, kaip sakydavo jo bendražygiai, „kareivis nuo galvos iki kojų“.

Jei tolimesnėse apylinkėse savanoriai pamatydavo gaisro pašvaistę ar dūmų kamuolius, vykdavo iki 10 km atstumą į gaisravietę. Kartais gaisro židinio atstumas nebūdavo pakankamai įvertintas ir gaisro gesinimas ne visuomet pavykdavo. Buvo susirūpinta, kad ne visada įmanoma gaisro kaltininkus patraukti atsakomybėn. Kadangi iki nuvykimo į policiją ir gaisrinę praeidavo nemažai laiko – nelikdavo padegėjų pėdsakų. Daugiausia gaisrų kildavo pavasarį ir naktimis. Jų priežastys įvairios – cigaretės kibirkštis, tvarte nuo žibinto ir kitos. Prisidėdavo ir vėjo dievas, kuris mielai paleisdavo žaibą į daržinę. Šilgalių burmistras netgi siūlė į gaisrininkų inventorių įtraukti rimbus. Kai sudegusių pastatų savininkai neįtikinimai aiškindavo gaisro priežastis - 30 smūgių rimbu būtų išsprendę šią problemą… Nors gaisrininkai sunkiai dirbo, tačiau į jų monotonišką  gyvenimą darbas įnešdavo nemažai pakeitimų. Originaliu būdu Rukų gaisrininkai išsprendė uniformos problemą. Nemažai vyrų naktimis budėdavo palei Tilžės – Klaipėdos plentą  nuo Šilgalių, Rukų, Kovgirių ir Stoniškių, už tai į mėnesį gaudami 40 Lt. Šios pajamos aktyviems savanoriams  leido įsigyti uniformas. Tarnyba gaisrinėje per daugelį metų tapo privilegija, nes buvo galima nemažą sumą ir sutaupyti. Tad išvykos į Juodkrantę, Kintus, Klaipėdą ir Palangą visada buvo finansuojamos.

Antrasis pasaulinis karas atnešė šiokius tokius pakeitimus ir pertvarkymus gaisrininkų gyvenime. Gaisro židiniai buvo greitai pasiekiami, nes jau 1939 m. gaisrinė buvo motorizuota, įsigytas vadinamasis Tempo  automobilis. 1942 m. pavasarį Rukuose užsidegė karinio ešelono vagonas su šiaudais. Lokomotyvo mašinistas atkabino degantį vagoną nuo likusio traukinio ir nuvažiavo su juo iki už 2 km esančios Stoniškių geležinkelio stoties, kur jį nustūmė į atsarginį kelią. Degantis vagonas atrodė kraupiai: pučiant stipriam vėjui, vagonas liepsnojo, geležinkelio bėgiai žibėjo nuo ugnies atšvaitų. Laimei, kita geležinkelio pusė buvo neužstatyta, taigi žala nebuvo padaryta. Rukų gaisrininkai išvažiavo savo Tempo automobiliu, bet jie galėjo važiuoti tik šalia degančio vagono. Kai jį jau Stoniškiuose pradėjo gesinti, buvo belikęs tik geležinis karkasas.