Devyniasdešimtmetei lazda dar ne draugė

2017-08-09, Lijana JAGINTAVIČIENĖ
Valentina Averienė džiaugėsi jai parodytu dėmesiu.
Valentina Averienė džiaugėsi jai parodytu dėmesiu.
Praėjusią savaitę gražų jubiliejų atšventė šilutiškė Valentina Averienė. Mažutė, smulkutė ir vikri moterėlė labai džiaugėsi pas ją atvykusiais  Šilutės rajono savivaldybės valdžios atstovais, kaimynais ir mielai papasakojo šiek tiek apie save. „Smetonos laikais grįždavau iš mokyklos, šaltos sriubos pavalgydavau, pasikišdavau knygą po pažastimi ir išeidavau karvių ganyti“, - pradėjo pasakojimą apie save jubiliatė.

Valentina gimė Telšių rajone, Luokės valsčiuje, Petrikių kaime. Augo penkių vaikų šeimoje. Tėvai ūkininkavo - turėjo 7 hektarus žemės, o vėliau nusipirko dar 26. „Mūsų šeima ne kartą padėjo žydams karo metu. Slėpėme net du našlaičiais likusius vaikus - Aną ir Tatjaną. Kiek prisimenu, jų mama buvo nužudyta.  Niekas tais laikais nepagalvojo, kad tai ne mūsų tėvų vaikai“, - prisimena moteris.

Smetonos laikais jubiliatė mokėsi. Baigė keturias klases. „Mokslai sekėsi gerai. Buvo atvejis, kuomet  mokyklos net keletą mėnesių nelankiau, mat sunkiai sirgau bronchitu. Bet, grįžusi į mokslus, visus sėkmingai pasivijau ir buvau perkelta į ketvirtą klasę. Patiko man skaityti. Mielai skaičiau romanus apie karą ir meilę“, - tęsė senjorė.

Po karo ji mokėsi  Telšių žemės ūkio mokykloje agrotechnikos. Vėliau dirbo Klaipėdoje prie statybų. Kartą vyko į Šilutę aplankysi sesers ir drabužių pasisiūti. Likimas lėmė, kad čia susipažino su vokiečiu Edvinu. Būdama 24-erių, Valentina už jo  ištekėjo. Abu gerai sutarė, susilaukė dviejų dukterų – Liudmilos ir Irenos. Drauge ėjo bendru gyvenimo keliu dvidešimt metų –  kol vyrą pasiglemžė mirtis.

Dabar ji džiaugiasi, kad turi du anūkus, dvi  anūkes bei šešis proanūkius. Visi,  kaip ir dukros,  gimtojoje šalyje negyvena – išsiblaškę po platųjį pasaulį. Močiutė viena gyvena Lietuvoje ir nenori niekur iš jos išvažiuoti. „Buvau stipri. Dirbau grūdų apdirbimo įmonėje transportuotoja. Išėjusi į pensiją, į mišką eidavau. Gėrybes surinktas parduodavau, o pensiją pataupydavau. Dabar apsitvarkau, bibliją paskaitau, televizorių pažiūriu, einu miegoti, atsikeliu... Ir taip kasdien. Kiek Dievas duos, tiek gyvensiu. Tik jis žino, kiek skirta“, - įsitikinusi Valentina.

Moteris džiaugiasi, kad turi gerus kaimynus, nes, kai gyveno kitoje vietoje, turėjo negerą kaimyną, kuris ne tik apvogdavo, dažnai laiką leisdavo įkalinimo įstaigose, bet ir ranką keldavo prieš šalia esančius.

„Džiaugiuosi, jog dar nereikia lazdos“, - baigė pokalbė V. Averienė.


Straipsnio komentarai

paziurek atidziau2017-08-10
Tai ne valdzia lipa senolei ant galvos. Senole spaudzia visus i kampa Komentaras patinka Komentaras nepatinka
ųųųųųųųųųų2017-08-10
jau senoliai ant galvos lipa kad tik fotogeniškais butų tai gal ant podiūmo demonstruos mis ir misterius Komentaras patinka Komentaras nepatinka
oi davatkos2017-08-09
Jus tikrai nesulauksit tokios sventes su savo tokiu lojimu. Vietoj to, kad pasveikintumet ilgamete, rasot ir nusirasot. Kiekvienas is cia esanciu yra verti to! Komentaras patinka Komentaras nepatinka
S M S 2017-08-09
tik nelieskit neliečiamo deimančiuko o kitaip nebespardys kamuolio ir fotogeniškas nebeatrodys toks Komentaras patinka Komentaras nepatinka
nekibkit2017-08-09
nekibkit prie seniuno Komentaras patinka Komentaras nepatinka
o pinigai patys plaukia seniunas 2017-08-09
kokie fotogeniški juk užtenka pasiftkint ir visas darbas Komentaras patinka Komentaras nepatinka