Devyniasdešimtmetei lazda dar ne draugė

Valentina gimė Telšių rajone, Luokės valsčiuje, Petrikių kaime. Augo penkių vaikų šeimoje. Tėvai ūkininkavo - turėjo 7 hektarus žemės, o vėliau nusipirko dar 26. „Mūsų šeima ne kartą padėjo žydams karo metu. Slėpėme net du našlaičiais likusius vaikus - Aną ir Tatjaną. Kiek prisimenu, jų mama buvo nužudyta.  Niekas tais laikais nepagalvojo, kad tai ne mūsų tėvų vaikai“, - prisimena moteris.

Smetonos laikais jubiliatė mokėsi. Baigė keturias klases. „Mokslai sekėsi gerai. Buvo atvejis, kuomet  mokyklos net keletą mėnesių nelankiau, mat sunkiai sirgau bronchitu. Bet, grįžusi į mokslus, visus sėkmingai pasivijau ir buvau perkelta į ketvirtą klasę. Patiko man skaityti. Mielai skaičiau romanus apie karą ir meilę“, - tęsė senjorė.

Po karo ji mokėsi  Telšių žemės ūkio mokykloje agrotechnikos. Vėliau dirbo Klaipėdoje prie statybų. Kartą vyko į Šilutę aplankysi sesers ir drabužių pasisiūti. Likimas lėmė, kad čia susipažino su vokiečiu Edvinu. Būdama 24-erių, Valentina už jo  ištekėjo. Abu gerai sutarė, susilaukė dviejų dukterų – Liudmilos ir Irenos. Drauge ėjo bendru gyvenimo keliu dvidešimt metų –  kol vyrą pasiglemžė mirtis.

Dabar ji džiaugiasi, kad turi du anūkus, dvi  anūkes bei šešis proanūkius. Visi,  kaip ir dukros,  gimtojoje šalyje negyvena – išsiblaškę po platųjį pasaulį. Močiutė viena gyvena Lietuvoje ir nenori niekur iš jos išvažiuoti. „Buvau stipri. Dirbau grūdų apdirbimo įmonėje transportuotoja. Išėjusi į pensiją, į mišką eidavau. Gėrybes surinktas parduodavau, o pensiją pataupydavau. Dabar apsitvarkau, bibliją paskaitau, televizorių pažiūriu, einu miegoti, atsikeliu... Ir taip kasdien. Kiek Dievas duos, tiek gyvensiu. Tik jis žino, kiek skirta“, - įsitikinusi Valentina.

Moteris džiaugiasi, kad turi gerus kaimynus, nes, kai gyveno kitoje vietoje, turėjo negerą kaimyną, kuris ne tik apvogdavo, dažnai laiką leisdavo įkalinimo įstaigose, bet ir ranką keldavo prieš šalia esančius.

„Džiaugiuosi, jog dar nereikia lazdos“, - baigė pokalbė V. Averienė.