Usėniškė Onutė Miliauskienė: „Istorijos rinkimas - darbas be pabaigos“
Usėnų seniūnijoje retas nepažįsta bibliotekininkės Onutės Miliauskienės. Mažutė ir smulkutė moteris kaip vijurkas – spėja daug darbų nudirbti, yra labai visuomeniška. Dažnai ją galima ne tik seniūnijos renginiuose matyti su fotoaparatu rankose, bet ir kapinėse ar senose sodybose. Ir ne šiaip jį nešiojasi – rūpinasi, kad ateities kartoms išliktų didžiausias turtas – mūsų krašto istorija.
- Papasakokite apie save, savo šeimą.
- Gimiau ir augau iki Tauragės apskrityje Lauksargių seniūnijoje. Šeimyninėms aplinkybėms susiklosčius, nuo penktos klasės apsigyvenome Naujapievių kaime Usėnų seniūnijoje. Lankiau Žemaitkiemio aštuonmetę ir Stoniškių vidurines mokyklas. Baigusi Vilniaus kultūros mokyklą, įsigijau bibliotekininkystės profesiją. Gimiau gausioje, aštuonių vaikų šeimoje. Mamutė - namų šeimininkė, tėvelis - tarybinio ūkio ūkvedys. Kai jis mirė, aš ėjau į devintą klasę, tada mamutė pradėjo dirbti ūkvedžio pavaduotoja. Ūkvedžiu vietoj tėvelio pradėjo dirbti Petras Rimkus. Šeimą sukūriau 1980 metais. Gimė keturios dukros: Laura, Jurgita, Laimutė, Agnė. Penkiolika metų pragyvenus, vyras mane paliko. Po kelerių metų sutikau gerą žmogų, kuriam vaikai netrukdė. Ištiesė pagalbos ranką ir petį. Dabar gyvenu su Raimondu 20 metų. Susilaukėme Roko ir Ivetos. Turiu penkias anūkes ir du anūkus.1979 metais pradėjau dirbti Šilutės centrinėje bibliotekoje Žemaitkiemio filiale. 1982 metais, persikėlusi gyventi į Lauksargių kaimą, 10 metų dirbau darželyje. Vėl šeimyninėm aplinkybėm susiklosčius, 1991 metais grįžau į Naujapievių kaimą. Po metų, Vladai Biliūnienei pasiūlius, vasario mėnesį pradėjau dirbti Šilutės viešosios bibliotekos Žemaitkiemio filiale. Netrukus, apjungus Žemaitkiemio, Kalnųjų ir mokyklos bibliotekas, pradėjau dirbti Usėnų filiale. Taip jau 25 metai, kai aš dirbu Usėnuose.
- Ką jums reiškia Usėnai? Ko juose trūksta? Kas čia labiausiai patinka?
- Usėnų bare sutikau savo gyvenimo draugą, kuris padėjo užauginti mano mergytes. Usėnai – tai turinti didelę istorinę praeitį seniūnija. Kuo daugiau domiesi, tuo daugiau jos atsiranda. Čia žmonės geros širdies, draugiški. Labai graži gamta.
- Esate bibliotekininkė. Ką jums reiškia šis darbas? Koks bibliotekininkas turi būti šiandien?
- Mano darbas – mano antrieji namai. Skaitytojai - mano antroji didžioji šeima. Daug jų jau paliko mane - mirė. Kiek kartų užauginau, kurie jau kuria savo gyvenimus. Dabar biblioteką lanko jų vaikai. Šiandien bibliotekininkas turi būti dėmesingas, atsakingas, inovatyvus, organizuotas, atkaklus, domėtis, kas jį supa: žmonės, aplinka, visuomenė, nes mes esame ne dėl savęs, mes esame dėl visuomenės.
- Visuomet esate apsupta įvairaus amžiaus žmonių.
- Mano darbas įdomus. Bibliotekoje lankosi įvairaus amžiaus žmonės. Kaip jau sakiau, jie mano draugai, mano šeima. Reikia - pataria man, reikia - aš ištiesiu jiems pagalbos ranką arba švelnų, tinkamą žodį pasakome vieni kitiems.
- Domitės kapinių istorija. Kada pradėjote tą daryti? Kodėl? Ką kapinės kalba?
- Seniai norėjau fiksuoti kapinaičių istoriją, bet nežinojau, kaip tai daroma, nuo ko pradėti. Bet vieną dieną į biblioteką atėjo žmogus, kuris mane iš pradžių apšaukė, o vėliau daug metų dirbome kartu rinkdami Usėnų istoriją. Kas geriau žino savo kaimų ir aplinkinių gyventojų istorijas, kaip tas, kuris gimęs ir užaugęs savo gimtajame krašte, kuriam ne vis vien, kas dedasi. Tai buvo mano patarėjas, tyrinėjimų palydovas – Richardas Lolat. Nuo 2009 metų pradėjome rinkti kapinaičių istorijas, žmonių prisiminimus. Usėnų kapinės atspindi unikalią Mažosios Lietuvos konfesinę ir čia gyvenusių žmonių dvasinę savastį. Tai ne tik amžinojo poilsio vieta - tai ir istorijos bei kultūros palikimas, senosios architektūros liudytojai ir paminklai.
- Domitės ir Usėnų istorija?
- Turėdami didžiulius užmojus, kartu su bendraminčiu Richardu Lolat, pasiėmę diktofoną ir fotoaparatą, vaikščiojome po kaimus ir stengėmės užfiksuoti senus trobesius, rinkti atsiminimus ir senas nuotraukas. Jos skenuojamos ir archyvuojamos, visa medžiaga sisteminama. Ieškome rašančių usėniškių. Viena knygutė surinkta mano pačios, o kita - Usėnų mergaičių. Kiekvienas žmogus po savęs palieka kažką kitiems. Kodėl nepalikti dalelės istorijos ateinančioms kartoms? Rinkdama istoriją, susipažinau su įdomiais žmonėmis: Richardu Lolat, profesoriumi Rimantu Sliužinsku, doc. dr. Arūnu Baubliu, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrėjais Martynu ir Marija Purvinais, Kalvystės muziejaus įkūrėju ir puoselėtoju Dionyzu Varkaliu, menininku Eugenijumi Šuldiakovu ir kitais žmonėmis, kuriems istorijos tyrinėjimas yra svarbi gyvenimo dalis.
- Esate visuomeniškas žmogus, daug darbų padarote, už kuriuos negaunate atlygio.
- Kiekvienas žmogus turėtų kažkiek savęs atiduoti kitiems: savo artimiems, draugams, pažįstamiems, savo kaimui, supančiai aplinkai.
- Esate ne kartą apdovanota.
- 2006m. už naujų komunikacijos technologijų diegimą, žinių ir informacijos sklaidą kaimo bendruomenėje esu apdovanota Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko padėka. 2007m. už bibliotekinių paslaugų modernizavimą, kultūros tradicijų puoselėjimą, gerus profesinio darbo rezultatus, nuoseklią skaitymo kultūros kaimo bendruomenėje raidą apdovanota Šilutės rajono mero Virgilijaus Pozingio padėkos raštu. 2007m. suteiktas Geriausio pamario krašto 2006 metų bibliotekininko vardas. 2008m. už pagalbą, skatinant elektroninį deklaravimą, paskirtas Klaipėdos apskrities valstybės mokesčių inspekcijos padėkos raštas. 2013m.už iniciatyvą ir pastangas, tyrinėjant Usėnų krašto istorinį- kultūrinį paveldą, paskirta Šilutės rajono savivaldybės administracijos Usėnų seniūnijos padėka. 2013m. už pagalbą, įamžinant Usėnų seniūnijoje išlikusį Klaipėdos krašto senųjų kapinaičių etnokonfesinį paveldą, paskirta Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padėka. 2014 m. už kūrybingą, aktyvią bei profesionalią veiklą, įgyvendinant skaitymo skatinimo iniciatyvas, apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos padėkos raštu. 2014m. reikšmingiausių Šilutės rajono kultūros įvykių ir renginių kaleidoskopas „Atverkime dvasios turtų skrynią 2013“ skyrė nominaciją už kraštotyrinių ekspedicijų organizavimą, kurių metu užfiksuota visų Usėnų seniūnijoje esančių 27 senųjų kapinaičių būklė. 2015m. už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui apdovanota Lietuvos Respublikos seimo, Gabrielės Petkevičaitės - Bitės atminimo medaliu „Tarnaukime Lietuvai“. 2017m. už nuoširdžią pagalbą, organizuojant renginius ir aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje, paskirta Usėnų seniūnijos bendruomenės padėka.
- Ką jums reiškia tie apdovanojimai?
- Apdovanojimai, pripažinimas – atlygis už nudirbtus darbus. Tai tik pasako, kad dirbau ne veltui.
- Kokie ateities planai? Apie ką svajojate?
- Toliau rinkti istorinę medžiagą, fiksuoti, restauruoti kapinaites, kad kuo ilgiau išliktų. Istorijos rinkimas - darbas be pabaigos.
- Jei turėtumėte burtų lazdelę, ką pakeistumėte?
- Neleisčiau išvažiuoti į Vokietiją savo mamutei.
- Ko šiandien labiausiai trūksta? Kodėl taip daug piktų žmonių? Ką daryti, kad to nebūtų?
- Daugelyje šeimų jaučiamas pinigų stygius. Manau, dėl to ir yra visi tokie pikti. Reikia laiko, kol viskas bus gerai.
- Atostogausite? Ką veiksite?
- Po Žolinių išeisiu atostogų. Labai pasiilgau savo mamutės. Tai su sesės Genutės pagalba tikiuosi su ja pasimatyti. Planuoju važiuoti į Vokietiją.
- Ko palinkėtumėte skaitytojams?
- Mylėkite savo artimuosius, branginkite jų santykius ir nepamirškite, kad biblioteka jūsų visų laukia!