Ligonio užrašai arba para Šilutės ligoninėje

Namų darbai

Kadangi gydytojas į Šilutės polikliniką atvyksta tik antradieniais, tai nuo registracijos iki priėmimo praėjo dvi savaitės.Išpasakojus savo problemą dėl piršto, gydytojas išrašė siuntimą pasidaryti tyrimą vienoje iš Klaipėdos ligoninių. Po telefono skambučio gydytoja sutiko priimti tik po mėnesio.Pati procedūra, susijusi su kažkokiais elektros impulsais, truko apie 5 min. ir kainavo 32 eurus. Grįžęs vėl registravausi Šilutėje. Buvo jau gruodžio antroji pusė. Gydytojas, susipažinęs su tyrimo išvadomis, pasakė, kad bus reikalinga operacija ties alkūne. Man sutikus, operaciją nusprendė daryti jau po Naujųjų metų sausio 17 d. Gavau siuntimą ir atmintinę, kokius darbus dar turėsiu padaryti iki operacijos – papildomus tyrimus, į ligoninę atvykti su dokumentais, higienos priemonėmis, spec. rūbais. O paskutinį atmintinės sakinį jos sudarytojui siūlyčiau pakeisti į taisyklingesnį – vietoj „Atvykti...ne vėliau 8 val. ryto. Būti nevalgęs ir negėręs skysčių“, vartoti „Atvykti...nevalgius ir nevartojus skysčių“. Nepamirškime, kad šie metai yra paskelbti lietuvių kalbos kultūros metais. Pagal išvardintus nurodymus prieš aštuonias jau buvau priėmimo skyriuje.

Ilgos laukimo valandos ir netikėta atomazga

Palatoje radau tris likimo brolius, iš kurių vienas, netrukus, buvo paleistas į laisvę (namo). Slaugytoja  į kraujagyslę įvedė „kateterį“ ir prijungė lašinę.Aplankė ir mano ranką operuosiantis gydytojas, ir anesteziologas. Po kurio laiko prasidarė durys ir pasigirdo balsas: „Božė, božė,- o į palatą įėjo patalynės keitėja.-Susirgo padėjėja, nebėra kam dirbti. Jie grynai iš mūsų „išsipis...“, koks man malonumas šiknas plauti. Tegul man ir 1000 eurų moka – neplausiu! Aš ir taip prižiūriu 32 lovas už 300 eurų. O jie dar nori emigrantus susigrąžinti...Nesąmonė kažkokia“. Kai ši smarkuolė išėjo,man atnešė dvejas pižamines kelnes. Susinepatoginom abu: aš dėl savo nestandartinės kompleksijos, slaugytoja – kad didesnių neturi. Nuraminau sakydamas, kad gal ne lauke operuos – nesušalsiu. Atėjo vidurdienis – pietų metas. Į palatą buvo pristatyta kopūstų sriuba, bulvių plokštainis su grietine, duonos riekė ir kompotas. Kaip tyčia, „padavėja“ garuojančio kugelio gabalą padėjo ir ant mano spintelės. O man valgyt dar negalima! Jau apie 13 val. supratau, kad mano operacija vėl nusikels, kadangi nuo 14 val. gydytojas priiminės pacientus poliklinikoje. Tą faktą patvirtino ir slaugytoja.

Ir tik po 16 val. buvau pakviestas į operacinę. Joje veiksmas vyko sklandžiai, jaučiau, kad dirba savo srities profesionalai, nors tiek to jutimo ir tebuvo, nes greitai iškeliavau...į dausas ( laikinai). Grįžau į realybę po operacijos, slaugytoja atlikinėjo pooperacines vaistines procedūras. Galutinai atsigavau pajutęs vakarinės košės kvapą. Nors šiaip nesu košių mėgėjas, bet tuo metu ji man buvo skani, net labai skani.

Rytinis gyvenimas prasideda 6 val. Matuojama temperatūra, leidžiami vaistai, pusryčiaujama ir laukiama gydytojų vizitacijos, kurios iš mane operavusio gydytojo taip ir nesulaukiau. Atėjusi į palatą, slaugytoja pranešė, radusi gydytojo raštelį, kad mane išleistų namo. Suprantama, kad pasidomėjau, ar man operuotą vietą dar perbintuos,kokia tolesnė gydymo eiga? Ji pakvietė kitą gydytoją, o kai jam pasakiau, koks gydytojas man darė operaciją, išgirdau atsakymą: „A, tai viskas aišku“. Kas aišku? Ar aišku, kad operavo geras specialistas, ar atvirkščiai? Dar prieš operaciją gydytojas patikino, kad tuoj po operacijos pirštų tirpimas dings, o galutinai viskas susitvarkys per pusmetį. Deja, tirpimas nedingo, gal net sustiprėjo, bet turiu pusmetį laiko ir viltį, kad viskas bus gerai.

Apie kyšius, pakišas ir dovanas

Apie „atsidėkojimą“ gydytojams dabar vėl diskutuojama labai plačiai ir aštriai. Tačiau pinigų davimas kartais virsta ir anekdotinėmis situacijomis. Prieš keletą metų, gulint vienoje iš Klaipėdos ligoninių, į palatą atėjo gydytojas, pasakė, kad jis mus operuos ir trumpai paaiškino, kaip tai vyks. Prieš jam išeinant, šalia gulėjęs linksmas senelis, išsitraukė iš po pagalvės piniginę ir pasakė: „Kiek mes jums skolingi, atsiskaitom dabar, kad nereikėtų paskui jūsų ieškoti“. Aišku, kad  gydytojas pasimetęs išėjo iš palatos, bet tuo metu už kelio sąnario pakeitimą „įkainiai“ buvo tokie: chirurgui – 300, anesteziologui – 100 litų. Ir dabar mačiau, kaip mano palatos kaimynas, slaugytojai perrišant ranką bintu, į jos švarkelio kišenę įdėjo plytelę šokolado. O vieną kartą svečiavausi pas pažįstamą (ne Šilutėje). Prieš atsisveikinant, ji man padavė keletą plytelių šokolado, dėžę saldainių ir kavos. Ėmiau atsisakinėti, kad man tiek nereikia ir šiaip nesu saldumynų mėgėjas, o ji atidarė koridoriuje stovinčios spintelės dureles. Viduje buvo šokolado plytelės, dėžės saldainių ir kavos pakuotės. „Tu manai, kad aš viena juos suvalgysiu“?- pasakė ligoninėje dirbanti mano draugė. Ši problema dabar vėl „ant bangos“. Ligoninių administracijos, gydytojai irgi ėmėsi žygių, kad ši piktžaizdė būtų panaikinta. Panašių ženklų jau yra ir Šilutės ligoninėje. Prie įėjimo į vieną skyrių kabo nedidelio formato plakatas „Duok pavyzdį - neimti, imk pavyzdį – neduoti“. Sutikite, kad tekstas gana abstraktus. Taip ir lieka iki galo neaišku, kas pirmas turėtų parodyti iniciatyvą, o gal abu iškart, bet kaip? Kur kas suprantamiau būtų, jei ant gydytojų kabinetų durų kabotų užrašas: „Aš neimu kyšių, supratai“? arba „Tik pabandyk duoti kyšį“!

Niekada nesakyk – čia negrįšiu

Prieš išvykstant namo, slaugytoja paprašė užpildyti anketą su įvairiais klausimais apie ligoninės darbą. Į daugumą atsakiau teigiamai. Tik prie pageidavimų parašiau pastabėlę, kad diabetikams paprastai pateikiamas kitas valgiaraštis nei kitiems ligoniams. O pusryčiams buvo pasiūlytas net pagerintas variantas: saldi varškė, dar saldesnė kakava, sviestas, batonas. Skanaus.