Vartininkas su žvejo įgūdžiais...

- Gimiau ir augau Klaipėdoje. Mano tėvas - Liudvikas Valius, aš - Liudvikas Valius, mano dešimtmetis sūnus - Liudvikas Valius. Visi žvejai. Mama - Liudmila, sesuo - Loreta, žmona - Kristina, buvusi krepšininkė, krašto puolėja, yra pabuvojusi JAV. Ten mokėsi universitete ir žaidė krepšinį. Aš miestelėnas, kaip sakoma, asfalto vaikas, bet mūsų šeimą maitina, rėdo vandenys, o sportas padeda prisidurti.

- Pirmasis treneris?

- Gyvenom netoli futbolo mokyklos. Pirmuoju treneriu laikau Rimantą Skersį, nors į futbolo mokyklos „Baltai“ žaidėjus įrašė Česlovas Urbonavičius. Buvau pirmokas, pagal ūgį ir svorį lenkiau bendraamžius. Aikštėje niekaip neradau savo pozicijos, o vartininko nebuvo. Atsistojau ir likau. Taip patarė treneris. Treniruočių nepraleisdavau, dirbau. Kaip ruošti vartininkus, informacijos trūko. Taigi, savamokslis. Ką pasiekiau, pasiekiau triūsdamas. Šiandien jau žinau, kas yra vartininko sėkmės garantai: 20 procentų - fiziniai duomenys, 20 proc. - vartininko žaidimo technika, 20 proc. - psichologija, 40 proc. - gebėjimas teisingai vertinti žaidybines situacijas ir užimti reikiamą poziciją vartuose. Kas moka „skaityti“ žaidimą, vykstantį priekyje, tam mažiau reikia atlikti šuolių, nes kamuolys pats suranda vartininką. Tapti geru vartininku padeda akrobatikos pratimai.

- Vartininko karjeros laiptai?

- Ilgas kelias, žaidžiau už daugelį klubų. Dėmesio sulaukiau, kai mūsų komanda laimėjo Lietuvos jaunimo čempionatą. Karjeros lūžis – iš „Baltų” perėjau į PSK „Aras”, vėliau virtusiu „Atlantu”. „Aro” spalvos: bordo ir juoda. Lietuvos futbolo taurės turnyre, bene, 1996-aisiais, „Arą“ egzaminavo Vilniaus „Žalgiris“. Pralaimėjom rezultatu 1:7. Man tos rungtynės įsiminė, nes, likus 10 minučių iki jų pabaigos, pagrindinis vartininkas Vaclovas Lekevičius metė pirštines ir aš užėmiau jo vietą. Teko praleisti įvartį, kurį smūgiu iš eigos įmušė dabartinis Lietuvos rinktinės treneris Edgaras Jankauskas, uždaręs skersą kamuolio perdavimą. Po kelių metų gerą sezoną turėjau su „Atlantu“ – laimėjom bronzos medalius. Per 13 rungtynių praleidau tik 5 įvarčius. Esu rungtyniavęs už sostinės „Vilnių“, Šiaulių „Šiaulius“, Telšių „Mastį“, Kėdainių „Nevėžį“, Gargždų „Bangą“, Helsinkio (Suomija) ekipą „Atlantis“.

- Futbolas ir pinigai?

- Pirmą kontraktą pasirašiau su „Aru“ anksti, 1994-aisiais. Uždarbis – 100 „meškiukų“. Buvo tokie pirmieji atkurtos ir laisvę atgavusios Lietuvos pinigai. Pasakysiu daugiau. Mano kartos sportininkams pirmas reikalas buvo gerai žaisti futbolą, o po to - pinigai. Šiandien antraip. Jauni nori daug gauti, nors dar nemoka daug duoti komandai. Patarimas jiems paprastas: labiau norėti gerai žaisti, o tuomet ir piniginėn daugiau pribirs. Tie dalykai tarpusavyje surišti. Man šiandien futbolas – poilsis, o su šeima išgyvenu iš smulkaus verslo: žvejybos.

- Rungtyniaudamas už „Šilutę“, į vartus stojate vilkėdamas oranžinės spalvos marškinėlius. Ar tai Jūsų mėgstamiausia spalva? Beje, priminkit savo ūgį, svorį?

- Šitiems marškinėliams - 20 metų. Kaip muziejinis talismanas, nors nesu prietaringas. Mano spalva - geltona. Ūgis - 189 cm, svoris - apie 105 kg.  FK „Šilutėje“ jau 10 metų, kai paskolino „Atlantas“. Esam buvę I lygos prizininkais. Branginu pažintį su pamariškių treneriu Svajūnu Česnuliu.

- Traumos?

- Rimtesnių neturėjau, lūžių išvengiau.

- Jūsų futbolo „kumyras“?

- Italijos rinktinės ir Turino klubo „Juventus“ vartininkas, beveik bendraamžis, porą metų vyresnis Džian Luidžis Bufonas (Gian Luigi Buffon), taip pat „sergu“ už Vokietijos rinktinę. Garsus Anglijos rinktinės puolėjas Garis Linekeris juokaudamas yra pasakęs, kad futbolas paprastas žaidimas, žaidžia 11 prieš 11, bet visuomet laimi Vokietija. Gi mano dešimtmečiui sūnui Liudvikui, kuris taip pat vartininkas,  pernai su komanda laimėjo šalies vaikų pirmenybių čempionų medalius, patinka danų vartininko Peterio Šmeichelio žaidimas. Pastarojo sūnus Kasperas pakviestas į Danijos rinktinę, pratęsti Šmeichelių dinastijos tradiciją. Užkrečiantis pavyzdys.

- Ar tikite, jog kada nors tarptautinėje erdvėje ims augti ir lietuviško futbolo reitingai?

- Islandija prisistatė uždarų futbolo aikštynų, ten dirba 500 UEFA atestuotų trenerių ir rezultatas akivaizdus: islandų rinktinė tapo kietu varžovu futbolo asų šalims, netgi Anglijai. Mums būtina sparčiau gerinti futbolo infrastruktūrą, vaikų futbolo komandų trenerių darbą, talentų paiešką, ugdyti šios sporto šakos lyderius, kad būtų į ką lygiuotis. Tik investuodami į futbolą nacionaliniu ir savivaldybių lygiu, pajudėsime į priekį. Tikiu Lietuvos futbolo ateitimi.

- Knyga ir kinas Jūsų gyvenime?

- Džiaugiuosi turėjęs gerą lietuvių kalbos mokytoją. Pirmenybę atiduodu literatūros klasikams. Vertinu Ericho Marijos Remarko romanus, ypač „Vakarų fronte nieko naujo”, Ernesto Hemingvėjaus kūrinius, Džeromo Deivido Selindžerio bestselerį „Rugiuose prie bedugnės”, rusų klasikus, politinę satyrą, tai yra anglų rašytojo Džordžo Orvelo šedevrą „Gyvulių ūkis”, Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivą”. Mėgstu istorinius filmus. Vienadienė produkcija, serialai nedomina.

- Televizija, internetas?

- Nešvaistau tam laiko. Pasižiūriu tiek, kiek man reikia pagal darbo specifiką, pavyzdžiui, oro prognozes, kartais išklausau žinias.            

- Politinės simpatijos, antipatijos?

- Esu liberalių pažiūrų. Į rinkimus vaikštau kaip daugelis. Renkam lyderius, išrenkam  vėl autsaiderius. Visi matom pasekmes, kaip gyvenam. Skurdas, emigracija tęsiasi. Aš noriu dirbančios ir gražios Lietuvos. Tikriausiai tai įgyvendinami dalykai, jei susiimti už rankų kaip broliams, kaip Sąjūdžio pradžioje.