Gerokai išaugusios kainos: kodėl taip nutiko?
Ekonomistas Povilas Stankevičius teigia, kad, daugelio manymu, euras sudarė precedentą kainoms didėti, tačiau, jo įsitikinimu, euras, kaip valiuta, nėra kaltas dėl kylančių kainų. Vis dėlto, specialistas sutinka, nauja valiuta Lietuvoje pastūmėjo procesą, kai kainos pradėjo kilti.
„Euras įsuko vadinamąją atlyginimų ir kainų spiralę. Kylant kainoms, Lietuvoje darbuotojai pradėjo reikalauti aukštesnių atlyginimų. Įmonės, samdydamos darbuotojus, turi jiems mokėti didesnius atlyginimus, nes kitaip Lietuvoje, kur darbo rinka yra kaistanti, darbuotojus yra sunku nusamdyti. Tada auga įmonių darbo kaštai ir tam, kad įmonės apsaugotų savo verslą, apsaugotų savo pelną, jos didina galutines prekių ir paslaugų kainas, kad turėtų pastovią pelno maržą. Taip įsisuka vos ne begalinis procesas“, – aiškina ekonomistas.
Tuo tarpu Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas Virginijus Sinkevičius atkreipia dėmesį, kad Lietuvos rinkai ir kainų kilimui įtakos turi ir procesai aplinkinėse šalyse.
„Kainų augimui įtakos gali turėti žaliavų kaina. Daugumos Lietuvos įmonių trečdalis išlaidų yra kuras, todėl, kylant kuro kainai, automatiškai kils kainos. Dažnai žmonės sako, kad kuro kaina nukrito, o kitos kainos – ne. Taip, nes tuo metu įvyko šioks toks atlyginimų didėjimas ir jau grįžti prie buvusių kainų yra sudėtinga“, – tikina Seimo narys.
Politikas pabrėžia, kad rinka Lietuvoje – maža, o tai – taip pat labai svarbus faktorius.
„Kasdien, eidami į prekybos centrus, matome nepakankamą konkurenciją, Valstybei buvo padaryta didelė žala dar iki euro, kai buvo leista prekybos tinklams nereguliuojamai kurtis miestuose, centruose, miesteliuose. Tai išnaikino smulkųjį verslą, kuris galbūt galėjo konkuruoti su prekybos centrais“, – svarsto V. Sinkevičius.
Seimo narė Dovilė Šakalienė įsitikinusi, kad po euro įvedimo socialinė atskirtis padidėjo. Jos teigimu, visuomenei buvo labai skausminga ilgą laiką girdėti politikų neigimą ir skelbimą, kad, pasak statistikos, kainos Lietuvoje nekyla, nors žmonės negali pragyventi iš savo atlyginimo.
„Atskirtis labai padidėjo tiek kalbant apie žmones, atliekančius paprastus darbus, ir aukštos kvalifikacijos specialistus, tiek tarp regionų ir sostinės. Dabar turime dvi atskiras Lietuvas.
Turime Vilnių ir tą jo dalį, kur žmonės gauna 3¦4 tūkst. eurų, ir tą likusią Lietuvą, kur gauna 300–400 eurų“, – mano D. Šakalienė.
Seimo narė įžvelgia problemą ir silpnoje derybinėje darbuotojų galioje.
„Vis dar turime giliai įaugusį sovietinį mentalitetą, valdžios ir savo darbdavio baimę, baimę paprašyti atlyginimo už savo gebėjimus, už savo žinias, už savo įdirbį. Pasakymas „parduoti savo žinias“ ar „parduoti savo gebėjimus“ daugeliui žmonių vis dar atrodo kažkas nepriimtino, nedrąsaus, netinkamo. Kita vertus, nemažai darbdavių tai palaiko žiauriu posakiu: gali eiti, už durų laukia eilė tokių kaip tu. Iš tikrųjų, tai eilė laukia prie lėktuvo, nes mes vis dar labai dideliais kiekiais prarandame žmones, kurie negali pragyventi“, – kalba politikė.
Moteris, pati ilgą laiką gyvenusi daugelyje Europos valstybių, sako, jog jai skaudu matyti, kad tų pačių firmų tos pačios prekės kainuoja tiek pat ar net daugiau Lietuvoje, nei Prancūzijoje ar Vokietijoje, kai algos šalyje skiriasi keleriopai.
Statybų sektoriuje dirbantis Vidas Vilčinskas įsitikinęs, kad valdžia per daug savimi pasitikėjo, garantuodama, jog kainos nekils, mat savo rankose neturi jokių ekonomikos reguliavimo svertų. Be to, vyras pastebi ir dirbtinai pučiamą nekilnojamojo turto burbulą, kuris, jo įsitikinimu, būtinai sprogs.
Straipsnio komentarai
