Mingė senosiose fotografijose

Visas Mingės kaimas tais metais buvo išfotografuotas pradėjus rengti pastatų ir kaimo regeneravimo projektą. Tad foto fiksacija buvo viena iš šio projekto rengimo sudėtinių dalių. Tokį regeneravimo – atkūrimo – projektą tuomet inicijavo nesenai Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkio direktoriumi pradėjęs dirbti Alfonsas Pekarskas.

Tais laikais gyventi Mingėje reiškė savotišką tremtį: maršrutinio transporto su Kintais nebuvo. O ir keliai prasti, pažliugę, palijus ar potvyniui išsiliejus – nepravažiuojami. Parduotuvė dirbo epizodiškai – tik kelias dienas per savaitę. O jei potvynis – tai iš vis nedirbdavo. Mingėje augę mokiniai nuo pirmadienio iki penktadienio būdavo apgyvendinti Kintų vidurinės mokyklos bendrabutyje. Ir nors vyresnius Ventės, Sakūčių ar Kiškių moksleivius kasdien autobusais vežiodavo į mokyklą Kintuose, „mingiškiai“ tokių privilegijų neturėjo. Ir dėl blogų kelių, ir dėl menko mokinių skaičiaus juos paprasčiau buvo apgyvendinti savaitei bendrabutyje Kintuose.

Senųjų (gyvenusių  dar iki karo) Mingės gyventojų čia gyveno tuomet keletas. Jų daugiau būta kairiajame kaimo krante. O daugiausia anuomet čia gyveno žvejai. Buvo ir Mingės žvejų grandis,  ir sandėlis žuviai laikyti, nes ne visada pavykdavo į pagrindinę Kintų žuvininkystės ūkio žvejybos bazę Šturmuose įplaukti. Žmonės čia gyveno be jokių patogumų, skurdžiai ir sunkiai.

Savo padėtį jie sprendė labai paprastai – tiesiog padegdavo savo namus. Ką pavykdavo, ką nepavykdavo išgelbėti, tačiau ūkio valdžia turėjo rūpesčio jiems suteikti būstą kitur. Kad ir kur jis naujasis bebūtų, tai buvo žymiai geriau nei Mingėje. Tad ir liepsnojo tuomet kaimas. Kiti prašėsi iškeliami ir be tokių drastiškų priemonių. A. Pekarskas prisiminė, jog tuomet kilusi mintis pasiūlyti sudegusias ar be šeimininkų likusias Lietuvos Venecija dabar vadinamo kaimo sodybas Lietuvos įvairioms įmonėms bei organizacijoms. Jos čia galėjo įsirengti poilsio namus – žvejų mėgėjų būta visais laikais. Mingė jau tais laikais buvo įtraukta į vietinės reikšmės paminklų sąrašą. Todėl sodyboms atkurti reikėjo pilno kaimo regeneracijos projekto.

Buvęs ūkio vadovas sakė, kad per keletą metų Lietuvos TSR paminklų konservavimo institutas parengė tokį projektą. Jis buvo padarytas atsižvelgiant į esamas sąlygas, bandant atkurti, o tuo pačiu ir šiuolaikiniam gyvenimui pritaikyti, senąsias nedideles ir savitas žvejų kaimo sodybas. Gaila, bet jis neišliko. Bent jau Kintuose. Šiomis nuotraukomis bei ano meto prisiminimais pasidalino A. Pekarskas.