Pedagogė Violeta Lukočienė: „Visur turi būti susitarimai”

Jokios vaidybos

Dar pavasarį patys tėvai vertino minėtos mokytojos darbą. Tuomet, po jos dėstomų pamokų stebėjimų, jie ataskaitose rašė, kad stebino mokytojos profesionalumas – ne tik dalyko išmanymas, bet ir kūrybingumas, gebėjimas matyti ir girdėti kiekvieną mokinį, padėti, konsultuoti, patarti. „Jautėsi, kad jos tikslas – uždegti mokinius noru mokytis. Todėl neteko stebėti Violetos „mono spektaklių“, nes visas dėmesys buvo nukreiptas į mokinių veiklą, o ta veikla – labai aktyvi, kryptinga. Mokinių veikla parodė, kad ugdymo metodai, kuriuos taiko ji, formuoja mokinių savarankiškumą, teigiamus įpročius, pozityvias nuostatas mokantis“, - rašė viena mama. Kita gimdytoja, stebėdama šios mokytojos pamokas, suprato, kad ir pati mokosi: ne dėstyti, o aiškinti, ne moralizuoti, o tartis, ne nurodinėti, o konsultuoti, ne kritikuoti, o apdovanoti mokinius „džiugenomis“, jei mokinys stengiasi. „Kai matai blizgančias mokinių akis ir spinduliuojančią mokytojos šypseną, supranti, kad šiems mokiniams pasisekė – juos moko mylinti širdis. Ir jokios vaidybos!“, - padarė išvadą tėvai. Tuomet jie svarstė – koks turi būti žmogus, kad šitaip sugebėtų sudominti vaikus? Todėl nutarėme ir mes pabendrauti su Violeta.

Lėmė dvi priežastys

Užaugo pašnekovė Švėkšnos miestelyje, netoli parko, kuriame stovi grafų Pliaterių vila. „Gražiame Švėkšnos parke, medžių paunksmėje, stovėjo ir mano pradinė mokykla. Dar būdama pradinuke, žinojau, kad mano pašaukimas - būti pradinių klasių mokytoja. Pasirinkimą nulėmė dvi priežastys:  „paveldimas“ genas, mat dauguma giminės moterų yra arba buvo pedagogės, ir labai mylėjau savo pirmąją mokytoją Kunigundą Toleikienę. Būdami pradinukais, rytais per parką bėgdavome jos pasitikti, kuris pirmasis galės panešti jos rankinę. Mokytojos charizma, išmintis, šiltas bendravimas suformavo Mokytojo iš didžiosios raidės vaizdinį“, - prisimena V. Lukočienė.

Kaip ir daugelis vaikų, kieme ji žaisdavo „mokyklomis“ su  draugais ir visada siekdavo būti mokytoja. Pasak V. Lukočienės, mokytojauti norėdavo ir jos draugė Gražina, kuri taip pat pasirinko pedagogo kelią.

Viskas priklauso nuo susitarimų

„Mokykloje dirbu jau (tik!) 30 metų. Net nepajutau, kaip greitai prabėgo tie metai. Apsupta mokinių, klasės tyloje ar koridoriaus triukšme prabėgę metai nuplaukė kaip viena diena. Teko sutikti daug nuoširdžių, įdomių vaikų, jų tėvelių. Kartu išgyventos sėkmės ir nesėkmės. Kokie laikai ateitų, ar keistųsi vaikai, nors mes buvome savo tėvams kitokie, svarbiausia mylėti vaikus, norėti padėti jiems įgyti žinių, jas pritaikyti gyvenime, išmokyti mokytis, susirasti tinkamą informaciją“, - sako V. Lukočienė. Anot jos, šiandien mokytojas mokiniui yra „mentorius“, draugas, mama, net ir tėtis. Pedagogė įsitikinusi - pats mokytojas taip pat nuolat turi mokytis, keistis, gebėti valdyti ir taikyti informacines technologijas. „Turi gyventi tuo, kuo gyvena  mokiniai, tuomet surasti bendrą kalbą yra lengviau“, - neabejoja pašnekovė.

Klausėme, ar tėvai turėtų finansiškai skatinti vaikus už mokymąsi? Pedagogė galvoja, kad viskas priklauso nuo susitarimų. „Pabaigus pusmetį, klasę, kodėl ne? Visur turi būti susitarimai. Tarp tėvų ir vaikų, tarp vaikų ir mokytojų, tarp mokytojų ir tėvų. Tik vykstant abipusiam bendradarbiavimui, galima pasiekti norimo rezultato“, - neabejoja moteris. Aktyvi ir darbšti, nuolat dalyvaujanti įvairiose veiklose ir į jas įtraukianti vaikus Violeta per mokslo metus laisvo laiko turi nedaug. Pasiruošimas pamokoms, sąsiuvinių taisymas, neformalios veiklos organizavimas atima daug laiko, todėl laisvu laiku mėgsta skaityti knygas, būti gamtoje, keliauti.

Savo mokiniams ir visiems skaitytojams ji linki drąsos būti savimi, tvirtai siekti savo tikslo, idėjų, kurias galėtų realizuoti Lietuvoje.