Pašiliškių kaimo seneliui – 90 metų!

Nuoširdžiai šypsojosi

Pasveikinti savo bendruomenės narį skubėjo Ramučių kaimo bendruomenės „Navata“ aktyvas. Todėl drauge važiuoti pakvietė Gardamo Šv. Roko parapijos kleboną Antaną Gylį, Gardamo seniūnijos specialistę, vykdančią seniūno funkcijas, Birutę Pocevičienę bei socialinio darbo organizatorę Danguolę Liulaitienę. Bendruomenė norėjo, kad gimtadienio šventėje būtų tik jubiliato pažįstami žmonės, su kuriais jam teko ne kartą gyvenime bendrauti.

Svečius mielai priėmė nuoširdžiai besišypsantis Juozas ir jo atžalos su antromis pusėmis. Pirmiausia sveikinimo kalbą tarė kunigas. Sielų ganytojas linkėjo ramybės, kantrybės bei dovanojo rožančių, kuris padarytas iš alyvmedžio, augančio Šventojoje žemėje. Gražiausių linkėjimų bei gėlių  puokštes įteikė ir kiti, atėję pasveikinti senjoro. Visi linkėjo sveikatos, artimųjų meilės. Jubiliato akyse net ašara sužibėjo – susijaudino dėl jam parodyto dėmesio, pagarbos. „Nejutau, kaip tie metai praėjo. Gal ne taip juos suskaičiavo“, - sakė jis.

Augo gausioje šeimoje

J. Radžius iki šiol turi išsaugojęs savo gimimo liudijimą. Jame rašoma, kad jis gimė Šunikių kaime, Užvenčio valsčiuje, Šiaulių rajone. Jo tėvai nebuvo turtingi, turėjo tik mažą lopinėlį žemės. Augo šeši vaikai šeimoje – trys broliai ir trys seserys. Gausioje šeimoje kiekvienas turėjo savo pareigas ir nevengė vienas kitam ateiti į pagalbą.

Į širdį Juozui krito jauna mergina – Ieva Žąsytytė. Todėl pora vestuves atšoko 1952 metų vasario 9-ąją. Sutuoktiniai į gyvenimą išleido šešis savo vaikus – tris dukteris ir tris sūnus, kurie sukūrė gražias šeimas, gyvena tvarkingai ir yra puikus pavyzdys savo kaimynams bei vaikams. Padovanojo atžalos jubiliatui didžiausią gyvenimo turtą – 15 anūkų ir 24 proanūkius. Dar vienas proanūkis pasaulį turėtų išvysti šių metų spalį.

Kaimo vaikai mylėjo

Nors Juozas yra Eidaičių kaimo gyventojas, tačiau jis vadinamas Pašiliškių kaimo senoliu. Taip dėl to, kad jo sodyba yra toje Tenenio kranto pusėje, kur yra ir Pašiliškių kaimas.  Nuo senų laikų daugiausia ir bendravo su minėto kaimo gyventojais. Jį visada labiausiai mylėjo vaikai. Tą nesunku buvo pastebėti. „Jis turėjo kumelaitę vardu Audronė. Kol per kaimą pervažiuodavo, vežime būrys vaikų sėdėdavo. Niekada dėl to nepykdavo, o dar ir įvairiausių pasakojimų bei nutikimų jiems papasakodavo. „Vaikai iš toli pamatę senelį šaukdavo: „Palauk, senoli!“. O tas ir laukdavo“, - prisiminė susirinkusieji.

J. Radžius visuomet buvo labai kaimyniškas. Padėdavo šieną sugrėbti, suvežti. Net iš daržo gėrybes pargabendavo. Turėjo ir savo sukonstruotą grūdų malamąją. Tad ir grūdus visiems sumaldavo. 

Jo sodyba - ant Tenenio kranto. Todėl vasarą kieme girdėdavosi Eidaičių ir Pašiliškių kaimo vaikų krykštavimai. Šis vis ateidavo pažiūrėti, ar viskas gerai, ar visi sveiki, ar niekas nenuskendo, mat dažnai maudynėse suaugusiųjų nebūdavo. Pavaišindavo senelis visus ir obuoliais iš savo sodo, o jų saldumo ir skanumo būta... Kaimynai iki šiol nepamiršta šeimininko širdies gerumo, o dar ir dabar jau užaugę Pašiliškių gyventojai su didžiuliu švelnumu pasako: „Tai - mūsų senolis“.