Kamera, šviesos, veiksmas

Veiksmo filmų siužetai  nulieti beveik pagal vieną kurpalį: buvęs specialiųjų pajėgų karys, policininkas ar į pensiją išėjęs privatus detektyvas dėl vienokių ar kitokių aplinkybių priverstas komandoje ar vienui vienas imtis pavojingos pirmykštės veiklos, nes jo buvusius kolegas už nosies vedžioja gudrūs gangsteriai, maniakas-siaubūnas ar net visas žudikų sindikatas. Panašūs filmai kepami kaip blynai. Žinoma, juose daug dinamikos: šaudoma iš gatvėmis pasiutusiu greičiu skriejančių automobilių, šokinėjama nuo dangoraižių, griausmingai arba tylomis įsiveržiama į blogiukų buveines, pridaigstytas spąstų ar tučtuojau paaiškėsiančių paslapčių. Kartais scenaristui pavyksta supinti įvykių mįslę, kartais ne. Bet muštynių vaizdelių, kraujo klanų žiūrovai prisižiūri sočiai. Kas nori ir nusižiūri, kad, pasitaikius progai ar pačiam jos paieškojus, išbandytų kavinės ar kazino pašonėje, gal net patalpoje. Jeigu užsirauna ant tokio paties – nebe filmas, o tikras įvykis praeiviams ar užeigos klientams. Praturtėja ir policijos kronika, laikraščių skiltys, pranešinėjančios apie nusikaltimus. Pripažįstame ar nepripažįstame, bet televizija įtakuoja žmonių nuotaikas, skonį, požiūrį, kas yra gerai, kas – blogai. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Edmundas Seilius tuo įsitikinęs. Anot jo, žmonės žiūri tai, ką jiems rodo, o televizijos turėtų nepamiršti joms deramos ne tik linksminimo, bet ir žiūrovų lavinimo misijos. Filmai, kur šaudo ir spjaudo, garsiam dainininkui neįdomūs. Apie tai E. Seilius yra išdėstęs savo nuomonę „Vakaro žinių“ priede „TV Publika“.

Agresija alsuojantys filmai – pinklės jaunimui

Labiau išsilavinę bei vidutinio ar senyvo amžiaus žiūrovai, tikriausiai, nėra užsikrėtę veiksmo filmais. Moterų auditorija taip pat neturėtų būti plati. Jos mieliau renkasi serialus apie meilę, ištikimybę, romantines dramas. Užtat filmus, kuriuose žmogaus gyvybė neverta sudilusio skatiko, kur veiksmas nustelbia išmintį, žiūri moksleiviai. Abiturientai dėl jų nealpsta, bet kai kurie paaugliai neretai viską priima už tikrą pinigą. Tai ir yra blogiausia. Filmai, demonstruojantys prievartą, žudynes palieka savo įtaką. Be to, nepilnamečius veikia ir vaizdai apie prabangoje skęstančių nusikaltėlių gyvenimą. Jie važinėja moderniais automobiliais, šaudo iš galingų ginklų, gyvena vos ne pilyse. Taip berniuko atmintyje palaipsniui koduojamas noras, laikui bėgant, pačiam pasukti panašiu keleliu, būti „kietu“. Kartais jaunuolis, išaugęs paauglio rūbą, deja, nepameta tokios galvosenos, pavyzdžiui, vairuojant automobilį. Juk dėl „šaunaus“ vairavimo įvyksta ne viena avarija. Bet net ir teigiami veiksmo filmų herojai, kurie teisingumo siekia pagal kovos už būvį formulę „akis už akį, dantis už dantį“, iškreiptai formuoja žmogaus santykius su teisėsaugos institucijomis. Jokia paslaptis, kad teisėsaugos sergėtojai ne visada išnaudoja jiems suteiktas galimybes išaiškinti nusikaltimą. Taip yra visame pasaulyje. Kartais pasireiškia nekompetencija, pareigos ignoravimas, kartais – papirkinėjimas, korupcija. Žiniasklaida nepraleidžia progų mėgautis blogais pareigūnų poelgiais, bet ne visuomet paviešina jų gerus darbus, parodytą drąsą sulaikant ginkluotą nusikaltėlį.

Veiksmo filmuose viskas vyksta greitai: greitai šaudoma, greitai pasimylima. Agresijos juose apstu, o moraliniai kriterijai dažnai demontuoti, peršamas žiaurumas. Kaip sako aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Regimantas Adomaitis, šiandien viskas galima, viskas leistina, jokių draudimų, jokių tabu nebėra. Filmai apie pinigų galią, dėl kurių vyksta peštynės, žudynės, liejasi kraujas – daro blogą poveikį vaikams ir paaugliams, nes pastaruosius dažniau patraukia ne teigiami dalykai, o priešingi – neigiami.