Laivas „Vytautas Didysis“ švartavosi Bitėnuose

Mintis laivą paversti rekreaciniu kilo vienam iš „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvių, žurnalistui ir projekto prodiuseriui Edmundui Jakilaičiui. Naujos idėjos įgyvendinimui pritarė ir laivo statytojas Simas Knapkis, ir viena iš idėjos  autorių Monika Dobrovolskytė. Surinkus naują komandą, pirmoji „Vytauto Didžiojo“ kaip turistinio laivo kelionė prasidėjo šeštadienį, rugsėjo 16 d. nuo Vytauto Didžiojo bažnyčios Kaune. Keturių dienų ir trijų naktų kelionė vyko palei Nemuną, kaip išsidėsčiusių turistinių objektų savotiškos žvalgytuvės, kurie galėtų būti lankomi būsimų kelionių metu. Numatoma, kad kiekvienos 2-3 dienų pažintinės bei poilsinės kelionės metu laivu galėtų plaukti 3 įgulos nariai ir 8 nusipirkusieji kelionę. Jiems, kaip ir įgulos nariams, bus patikėti tam tikri darbai, pareigos, jie bus mokomi laivo valdymo paslapčių.

 Laikydamiesi griežto grafiko, vėlų sekmadienio vakarą ekspedicijos dalyviai išmetė inkarą Rambyno kalno papėdėje, Bitėnuose. Jie pernakvojo svečių namuose „Senasis Rambynas“ ir jau pirmadienio rytą sugužėjo į Martyno Jankaus muziejų. Po Mažosios Lietuvos istorijos pliūpsnio, ekspedicijos dalyviai buvo pakviesti į naują statinį, kurio nematė Pirmosios „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyviai. Tai klėtis „špykerikė“ – būtent taip ji buvo vadinamas Jankų šeimoje. Atkurtame pastate dabar yra muziejaus edukacijos centras ir parodų salė. O po pastatu yra išlikęs rūsys, kuris Martyno Jankaus laikais buvo draudžiamosios spaudos knygų sandėliu.

Prie mėtų arbata kvepiančio vaišių stalo su Bitėnų medumi ir naminiu sūriu, ekspedicijos dalyviai su muziejininkais ilgokai diskutavo apie bendradarbiavimo galimybes. Nors šią kelionę lydėjo nuolatiniai lietūs, jie tikrai niekam nesugadino nuotaikos. O ekspedicijos dalyvių šiluma ir tikėjimas tuo, ką daro, teikia vilties, kad su „Vytauto Didžiojo“ plaukimu turistai turės puikią galimybę „prisijaukinti“ dar taip mažai pažįstamą Lietuvos upių tėvą Nemuną ir šalia jo esančią pakrančių kultūrą.