Neprieštarautų, jei para turėtų daugiau valandų...

2017-10-02

Dar būdamas ikimokyklinuku, kol mama Erna pareidavo iš darbo, jis pripiešdavo sąsiuvinį. Linija ir spalva, pastarųjų dermės, šviesos bei šešėlių žaismas drobėje ar popieriuje, išskaptuotame, išdrožinėtame ąžuole ilgainiui 57-erių metų juknaitiškiui Edmundui Naujokui tapo erdvinio mąstymo išraiška. Pagal išsilavinimą jis – dailės, braižybos ir darbų specialistas, technologijų mokytojas, kūrėjas, gerai valdantis plunksną, teptuką, oblių ir kaltą.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybės semias“...

Edmundas kuklus: vadina save kaimiečiu. Bet juk daugelis Lietuvos šviesuolių kilę iš provincijos. Kaimas visada buvo lietuvybės gryniausiu šaltiniu, senųjų tradicijų puoselėtoju. E. Naujoko gimtinė – Pužai (Tauragės raj.), kaimas netoli Skaudvilės. Tėtušis Jonas – geriausias siuvėjas, motušė Erna – dailiausių megztinių mezgėja. Jos nertiniais puošdavosi Skaudvilės gydytojai. Naujokų šeimą maitino gabios jų rankos, įgudusios kurti grožį siūlu. Tą, bet kitoje plotmėje, matyt, paveldėjo jų vaikai: Jonas, Edmundas, Zita – visi linkę į mokslą, menus. Gintaro apdaila, piešimas, drožyba, biologija, knygos – štai jų sritys. Žodžiu, naujokiukai, peržengę namų slenkstį, neliko nepastebėti, neįvertinti. Beje, tėvo amatas 1941-aisias padėjo jam išvengti tarnybos vokiečių kariuomenėje – paliko kaime siuvėju, nes naujiesiems  šalies šeimininkams, išvijusiems rusų raudonuosius okupantus, patiko tvarkingi, darbštūs žmonės. Bolševikams sugrįžus, Naujokams šviesiau nepasidarė. Tautiečių gyvenimus tuomet vairavo, darkė svetimi. Naujokai atsilaikė. Gal Edmundui vertėtų išskaptuoti visos Naujokų šeimos geneologiją medyje, nes jaunų ūglių yra Lietuvoje ir Anglijoje: sūnaitėliai Artūras ir Ramūnas.

Gyvenimas, skriejantis šuoliais, sustingsta tik paveiksle

Prisiminimai – išsibarsčiusi laike neužrašyta autobiografija. Ar seniai čia vaiku bėgiota, čiužinėta, Skaudvilėje rankinio vartuose stovėta. Vidurinės mokyklos mokytojas Marcelinas Zelba „kepė” rankininkus net Lietuvos rinktinei. Šeštokas Edmundėlis sykį kartu su sugautu kamuoliu vartų tinklan įlėkė, kai aną švystelėjo iš raumenų nulietas Eugenijus Miknius, būsimoji šalies rankinio žvaigždė. Atsikėlė Naujokėlis, juk berniukas. O berniukai nori užaugti vyrais. Vyrams  visko kliūva „paragauti“. Pavyzdžiui, vandens. Edmundui vanduo – skaniausias gėrimas, bet kai skęsti lediniame kalnų upės sūkuryje, geriau kapstytis viršun užsičiaupus. Buvo toks atvejis, kai plaukė katamaranu Rusijoje ir iškrito sraunumoje. Prisiėjo pakovoti, kol išsikapanojo. Po to į viską žiūri kitomis akimis, tarsi purslai būtų jas atskleidę anksčiau nematytoms spalvoms. Įamžinti sugautą akimirką drobėje storais ar plonais potėpiais, ištrėškus ryškesnę ar blankesnę spalvų vaivorykštę. Peizažas, portretas, šaržas – daug galimybių teptukui, jei šį vedžioji išmaniai, pasikliaudamas sielos virpesiais. Dailininko vidinis skambėjimas – kelias net per migloje skęstančią bedugnę. Gerai nutapyta, išdrožta tampa lyg gyva, apčiuopiama mintyse. Edmundo mėgstamiausias dailininkas – prancūzų tapytojas, postimpresionistas Polis Sezanas (1839-1906).Už vieną jo drobę turtingi Kataro arabai yra sumokėję apie 200 milijonų dolerių. Tik ne iškart P. Sezanas prasimušė į meno viršūnes. Garsių dailininkų gyvenimai ne be vingių.     

Medinės gėlės, angelas sargas, šventoji panelė Marija – abstrakcija ir mistika

Gyvenimas šiandien ir šiandiena – realybė, gyvenimas po mirties – mistika. Vieni tuos dalykus atsieja, kiti sujungia, laiko tiltu ir viltimi anapus nuodėmės. Gyventi be paslapties būtų nuobodu. Kiekvienas ne proginis menininkas taip pat nori peržvelgti praeities ar ateities tolius, sykiu užfiksuoti žmogiškosios būties laikinumą ir amžinumą, trapumą ir tvirtumą, parodyti mažmožių bei žygdarbių prasmę, sujudinti žiūrovo  vidinį „aš”, kad pajustų grožio ir bjaurasties skirtumus, kad gal pasirinktų savo kelią ar bent atgailautų. Ar grožis pajėgus pakeisti pasaulį?! Gal ne, bet prisilietimai prie jo taurina, valo, gaivina žmonių širdis. Prie Angelo skulptūros, skirtos 8 išnykusiems Juknaičių seniūnijos kaimams, E. Naujokas dirbo mėnesį. Rymantis kolosas atidengtas pernai. Angelas klausia mūsų, kodėl tai vienur, tai kitur tyliai užkalamos kaimo trobų langinės? Tai liūdina. O neseniai Bikavėnuose pakilo gyvenvietę bei jos svečius pradžiuginęs paminklas  Lietuvos valstybės šimtmečiui, įkvepiantis išskaptuotu užrašu ir tautine ornamentika. Jo autorius – juknaitiškis E. Naujokas, Žemaičių Naumiesčio gimnazijos technologijų mokytojas, buvęs Šiaulių pedagoginio instituto studentas. 110 metų senumo ąžuolą padovanojo Vainuto seniūnijos ūkininkas Vladas Gembutas. Anot E. Naujoko - tai septintas monumentalus jo darbas. Beje, Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų kultūros centro iškaba – taip pat išdrožta Edmundo. Jo didelių darbų religine tematika yra Katyčiuose, Usėnuose. Edmundas vienodai gerai valdo ne vien teptuką, bet ir Šiaulių gamybos kaltus, oblių, pjūklą, kirvį. Šiais įrankiais jau 24-erius metus apdoroja ąžuolą, obelį, liepą. Medžiui suteikiama forma, o pavykus – ir siela. Pražysta medinės gėlės, iškilūs suolai Juknaičiuose, Katyčiuose ragina keleivį prisėsti, atsipūsti, paglostyti šiltas medžio rieves. Yra išdrožęs ir abstrakčių formų darinius, pasinaudodamas natūraliais medžio šakos linkiais, juos pagražindamas raižiniais, dekoratyviniais elementais. Ir pačiam gražu, ir kiti akis pagano. Darbų neskaičiuoja, kartotekos neveda, nes ir be popieriaus vis tekinom, tekinom. Nebent žmona Ramutė, matematikė, imtų ir suskaičiuotų, ką jos brangusis nutapė, nupiešė, išdrožė. Ilgai tektų rašyti.

Poilsis ir svajonės

Žiemą – pačiūžos, vasarą – irklai, beveik kiaurus metus – stalo tenisas pavakariais. Myli vandens turizmą, ekskursijas. Londone, kur gyvena sūnus Ramūnas, lankė muziejus, Rusijoje, Sankt Peterburge atidavė duoklę Ermitažo muziejui, iki valiai prisižiūrėjo meno šedevrų. Kirbinti svajonė – Vatikanas, Mikelandželo freskos, skulptūros, taip pat Paryžius, Luvras. Žinoma, būtinai aplanko Pužuose mamą. Erna, ir 86-erių sulaukusi, guvi, smalsi, nevengianti mankštos. Judi. Edmundas irgi toks - gyvenimo ritmas spartus, spalvų nemažėja. Mylimiausi potėpiai - gelsvai žalsvi impresionistiniai atspalviai, skalaujantys sielą tapant aliejiniais dažais ar piešiant pustoniais akvareles. Kartais paklūsta ir šaržo linija, kai čiumpa plonu teptuku „nudobti“ įdomesnę asmenybę išgryninant svetimą charakterį, paryškinant veido bruožų subtilumus. Po to patenkintas savimi gali sukirsti ir sūdytų ar rūkytų lašinių skūrą. Edmundui ji skani. Jis neprieštarautų, jei para turėtų daugiau valandų...         


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Mokine2017-10-05
Labai geras mokytojas ir žmogus, turintis didelę širdy. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
aaaaaaa tobulas grožis 2017-10-03
kur jus rast koks grožis auksinės rankos
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Mokinys2017-10-02
Mokytojas iš kurio tikrai buvo daug išmokta. Pagarba... :) Komentaras patinka Komentaras nepatinka
daugiau2017-10-02
daugiau tokių nuostabių meniškų žmonių Komentaras patinka Komentaras nepatinka