Socialinis darbas išmokė nesistebėti ir neaikčioti

- Trumpai papasakokite apie save.

- Gimiau, užaugau ir iki šiol gyvenu Šilutėje. Baigusi Šilutės pirmąją gimnaziją, išvykau studijuoti į Klaipėdą socialinio darbo specialybės. Praėjus vieneriems metams po studijų baigimo, pradėjau dirbti socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis. Šį darbą dirbu jau 8 metus. Turiu nuostabų vyrą ir du pačius nuostabiausius pasaulyje vaikus: 9 metų mergaitę ir 4 metų berniuką.

- Socialinis darbuotojas – karys svetimų bėdų lauke. Kodėl pasirinkote socialinio darbuotojo profesiją?

- Ne aš pasirinkau socialinio darbuotojo profesiją - tai ši profesija pati mane pasirinko. Kai vyko stojimai į aukštąsias mokyklas, turėjau tapti pradinio ugdymo pedagogikos studente, tačiau taip jau nutiko, kad studijų sutartį pasirašiau su kitu fakultetu ir tapau socialinio darbo kryptį. Dirbdama šį darbą, išmokau pamiršti savo principus ir įsivaizdavimus, galiu būti arti žmogaus bei girdėti, ką jis sako ir galėti jį suprasti.

- Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras socialinis darbuotojas?

- Socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos, empatijos, kurios mums kartais trūksta, įsijautimo į kito žmogaus situaciją ir neabejingumo.

- Kokius baisiausius vaizdus yra tekę pamatyti? Kaip jus pačią tai paveikia?

- Visko yra tekę matyti, tačiau socialinis darbas mane išmokė nesistebėti ir neaikčioti kažką kitokio pamačius. Sunkiausia yra patirti jausmą, tą slegiantį ir neapsakomai sunkų jausmą, kai iš šeimos reikia paimti vaikus ir vežti juos į globos namus. Tai labiausiai mane veikia, būna ir ašarų. Po tokios dienos norisi tik grįžti į namus ir apsikabinti savo vaikus. 

- Kaip manote, ar gerbiama socialinio darbuotojo profesija?  

- Manau, kad vis dar nėra konkretaus socialinio darbo įvaizdžio, jis yra labiau neutralus nei patrauklus. Viešumoje dažniausiai rodomi tik neigiami pavyzdžiai, o ne gerosios patirtys ir sėkmės istorijos, galinčios geriausiai atspindėti socialinio darbo profesijos vaidmenį visuomenėje.

- Ar jums patinka šis darbas?

- Man patinka mano darbas, nes jis labai įdomus ir nenuspėjamas, nors tas nenuspėjamumas kartais ir gąsdina. 

- Kokia jūsų darbo kasdienybė? Kaip vaduojatės nuo niūrių minčių?

- Visko buvo. Pradėjusi dirbti, nemokėjau atsiriboti ir, grįžusi į namus, palikti darbo už uždarų durų. Buvo labai sunku. Dar sunkiau buvo mano šeimai. Jeigu ne ji, nežinau, ar tebedirbčiau. Mano šeima yra mano tvirtovė, ir tik jai labiausiai esu dėkinga už palaikymą ir padrąsinimo žodžius. Šiandien viskas jau lengviau. Kartais užtenka pabūti tyliai vienumoje, kad palengvėtų.

- Ar yra buvę atvejų, kuomet patekote į itin sudėtingą situaciją?

- Itin sudėtingų situacijų arba nebuvo, arba aš tiesiog jų nebesureikšminu. Pasikartosiu, kad sudėtingiausia man yra tada, kai tenka paimti vaikus iš šeimos. Nors tokių atvejų mano darbo praktikoje buvo nedaug, tačiau jos niekada nepasimirš.

- Esate iš tų, kuri nesėdi rankų sudėjusi, mokosi, stengiasi tobulėti. Ką jums tai duoda? Kodėl tai darote?

- Kaip jau ir minėjote, nesu iš tų, kuri sėdėtų rankas sudėjusi. Man patinka veikti, o jeigu mano veikla duoda naudos ir kitiems, tai dar labiau motyvuoja. Pasaulis keičiasi kiekvieną dieną, vyksta įvairios naujovės,  darbas su žmonėmis reikalauja daug žinių. Todėl būtina tobulėti, kad galėčiau ir toliau daryti tai, ką iki šiol dariau 8 metus - padėti žmonėms.

- Ar tikėjotės tapti metų socialine darbuotoja? Ką jums tai reiškia?

- Blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu. Šis apdovanojimas man buvo didžiulė staigmena. Su kolegėmis prieš dieną, rinkau gėles, kuriomis turėjome sveikinti metų socialinę darbuotoją. O pasirodo, gėles pati sau išsirinkau. Meluočiau, jei sakyčiau, kad apdovanojimas nenudžiugino. Nudžiugino, dar ir kaip. Tai yra tam tikras patvirtinimas, kad einu tinkama linkme, bet stengiuosi jo nesureikšminti.

- Kaip į šią naujieną  sureagavo šeima?

- Vyras jau kelias dienas prieš renginį vis kartojo, kad metų socialinio darbuotojo nominacija bus skirta man. Mano sesė renginio išvakarėse irgi pakartojo mano vyro žodžius. Aš esu pakankamai reikli sau, todėl tokias prognozes nuleidau juokais. Šeima džiaugėsi, turbūt, labiau nei aš pati, nes tik jie geriausiai žino ir mato, kodėl aš dirbu šį darbą ir dėl ko tai darau.

- Kokie tolimesni jūsų planai?

- Mano pats didžiausias gyvenimo planas yra užauginti savo dukrą ir sūnų dorais Lietuvos piliečiais, laimingais ir pasitikinčiais savimi žmonėmis, kurie mylės ir bus mylimi, gerbs save ir aplink esančius.

- Ką palinkėsite savo kolegoms, skaitytojams?

- Kolegoms palinkėčiau nepavargti kasdienybės rūpesčiuose, išsaugoti žmogiškumą, gerumą bei nuoširdumą ir dovanoti šias vertybes siekiantiems įveikti gyvenimo sunkumus. Skaitytojams linkiu geranoriškumo, tolerancijos, atidumo šalia esantiems ir, žinoma, laiko sau bei artimiesiems.

- Ačiū už pokalbį