Vaizdo stebėjimo kamerų istorijos tęsinys – „Šilutės būstas“ nusiplauna rankas

Nuo vieno advokato prie kito

Šilutės apylinkės teismo raštinės darbuotoja patarė pirmiausia susirasti advokatą. Taip ir buvo padaryta. Vytauto Kelpšo nuomone, namo administratorius ( „Šilutės būstas“) buvo pirmiausia neteisus, tvirtindamas, kad vieno buto du bendrasavininkiai, nors yra išsiskyrę, gali balsavimų metu turėti tik vieną balsą. Direktoriaus Mariaus Stankaus nuomone, kadangi butas Registrų centre nepadalintas, tai ir balsas gali galioti tik vienas. Šioje vietoje atsiranda teisinis kazusas, nes, pavyzdžiui, gyventoja, esanti dviejų butų savininkė, turi du balsus. Peršasi išvada, kad kol kas balsavimo viršenybę turi ne pastatų savininkai, o jų turimo turto kiekis. Advokatas dar atšvietė vieną Vyriausybės nutarimą „Dėl butų ir kitų patalpų...nuostatų...“ ir nurodė punktus, kurie galėtų padėti, sprendžiant ginčytinus klausimus. Iš kitos pusės jis pritarė Civilinio Kodekso nuostatoms, kuriomis vadovavosi ir administratorius priimdamas sprendimus, kad daugumos balsams (50 + 1) turi paklusti net ir nepritariantys.

Paskambinus į žurnalo „Savaitė“ juridinės konsultacijos skyrių, kuris ne kartą yra konsultavęs skaitytojus šia tema ir papasakojus apie konfliktinę situaciją, išgirdome, kad CK nuostatos, susijusios su vaizdo kameromis, negali būti taikomos. Šie reikalavimai nustatyti Statybos įstatyme ir Statybos reglamente, kuriame sakoma, kad be išankstinio raštiško visų namo gyventojų vienbalsio sutikimo įrengti vaizdo kameras ant bet kurių namo sienų ar namo viduje draudžiama. Ir dar buvo pasakyta, kad tik viso daugiabučio namo gyventojai gali priimti tokį sprendimą, o ne vienos laiptinės. Tačiau balsavimo rezultatai parodė, kad tarp keturių laiptinių penkių aukštų daugiabučio tik 1 -ojoje laiptinėje susidarė ta abejotina 8 balsų dauguma, kuri ir nulėmė, kad kameros prie laiptinės būtų sumontuotos. Žurnalui talkinantis advokatas sakė, kad vieno buto bendrasavininkiai turėtų susitarti dėl balsavimo, nes balsas gali būti tik vienas. O privalomo mokesčio už vaizdo kameras, jo nuomone, neturėtų būti ir nurodė, kokių tolesnių veiksmų reikėtų imtis ateityje.

Pagal Krylovo pasakėčią: vienas vežimą traukė į vieną pusę – kitas į kitą

Kompromisas nerastas ir susitikime su „Šilutės būsto“ direktoriumi M. Stankumi ir naujuoju ( jau, berods, trečiuoju) vadybininku Simonu Krūminiu. Laiptinės gyventojų atstovas siūlė panaikinti labai abejotinus balsavimo rezultatus ir padaryti naujus, visiems priimtina forma. Deja, direktoriaus nuomone, traukinys jau nuvažiavo, ne administratorius, o laiptinės gyventojų dauguma priėmė tokį sprendimą balsuodami raštu, o „Šilutės būstas“ čia nieko dėtas, jis tik sudarė sutartį su įmone dėl kamerų sumontavimo. Dėl to, kad kai kurias balsavimo anketas užpildė ne patalpų savininkai, direktorius dar kartą pakartojo, kad  tikrinti – ne jų funkcija, nors tą padaryti gal ir vertėjo, nes buvo tik vieno balso persvara. Buvo ir kitų klausimų direktoriui, pvz., kodėl neišrinktas laiptinės gyventojų  atstovas, kuris gintų savininkų interesus su namą administruojančia įstaiga. Gal tada reikalai būtų spredžiami kitaip. Juk  su gyventojais nebuvo tartasi, kai daugiabučiui priklausančios teritorijos valymui buvo pasamdyta įmonė. M. Stankus į tai atsakė, kad, rajono Tarybai priėmus sprendimą, labai spaudė terminai ir bendrovės darbuotojai fiziškai nebūtų suspėję aplankyti visų namų ir išklausyti gyventojų nuomonių. Taigi, dar retsykiais tebegalioja buldozerio principas. Bet grįžkime prie vaizdo kamerų. Gaila, kad tokie sprendimai nesuvienija, o supriešina gyventojus. O gal galima buvo susitarti dėl saugumo ir be tų kamerų. Juk yra ir tokia, nieko nekainuojanti „geros kaimynystės“ apsaugos ir tarpusavio bendradarbiavimo forma. Bet, deja, buvo nueita konfrontacijos keliu.

„Šilutės būstas“ - biurokratijos (blogąja prasme) viršūnė

Advokatui rekomendavus, reikėjo iš „Šilutės būsto“ gauti laiptinės gyventojų paskutinio susirinkimo protokolo kopiją. Atstovas dėl jos kreipėsi į įstaigos administratorę. Vietoj kopijos buvo paprašyta parašyti prašymą raštu ir laukti telefono skambučio. Deja, jis tylėjo. Praėjus istatymų nustatyta tvarka 10 -ties darbo dienų laikotarpiui, vėl buvo pasibelsta į bendrovės duris. Administratorė šiek tiek pasimetė, ir, du kartus nuėjusi į vieną kabinetą, dar kartą paprašė palaukti ir pasakyti datą, kada atstovas galėtų užeiti pasiimti protokolo kopijos. Jis tuo pačiu paprašė ir susitikimo su direktoriumi. Laikas buvo suderintas. Bet šį kartą, jau paskambinusi, administratorė informavo, kad direktorius labai užimtas ir prašo susitikimą vėl nukelti. Teko su tuo susitaikyti ir, pagaliau, spalio -3-ąją, pokalbis įvyko. Po nelengvos diskusijos, jau dalyvaujant M. Stankui, vėl administratorės gyventojų deleguotas atstovas paklausė, gal jau dabar galės gauti protokolo kopiją?  Ji atsakė, kad atsakymą išsiuntė registruotu laišku. Jis laiptinės dėžutėje iš tiesų buvo.

O dabar – pats įdomumas. Atsakymo pradžioje primenama, kad būtent AB „Šilutės būstas“ yra paskirtas Jaunimo al. 6 -ojo namo administratoriumi. Gyventojai tą jau gerai žino, o kai kurie nepamirš  iki pat mirties. Toliau rašoma: „Atsakydami į prašymą, gautą 2017-09-13 iš Jaunimo al. 6, Šilutė, namo gyventojo, informuojame, kad namo dokumentų kopijų nedarome ir nedaliname. Su visais dokumentais galite susipažinti atvykę pas mus į biurą iš anksto suderintu laiku“. Še tau boba devintinės! Po tokio akibrokšto kyla klausimas – kodėl šio, vieno vienintelio sakinio administratorė nepasakė žodžiu, kai atstovas buvo atėjęs pirmą kartą? Kam buvo reikalingas tas dviejų savaičių „gumos tempimas“? Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna. Taigi, kaip sakė vienas garsus literatūros personažas Ostapas Benderis: „Ponai prisiekusieji tarėjai, posėdis tęsiasi“.`