Šilutės restoranai: kepsniai, „pagardinti“ kečupu, bei visko matę indai

Tenka pripažinti, aš čia jau buvau. Netgi kažkada aprašiau šią vietą, nors ji man didelio susižavėjimo pirmą kartą nesuteikė. Vis dėlto, nusprendžiau pabandyti dar kartą, juk neskaudės (tikėjausi).

Pasitiko mane žavus kolektyvas ir jų šypsenos. Rasti vietą prie lango – juokų darbas. Dienos metu restoranas buvo pustuštis. Naiviai pagalvojau, jog nereikės maisto ilgai laukti...

Prisėdus ėmiau vartyti taip maloniai pasiūlytą meniu. Tiksliai nepamenu, kada ten lankiausi, bet vartant meniu, primerkiau vieną akį ir susiraukiau – dauguma patiekalų pasirodė šiek tiek brangesni, negu praėjusį kartą. Na, bet už skanų, gomurį glostantį maistą, aš tikrai pasiruošęs susimokėti ir šiek tiek daugiau, negu įprastoje valgykloje.

Praėjusį kartą mane ten nemaloniai nustebino prastoka jautiena, tad nusprendžiau nerizikuoti ir užsisakyti tai, kas turėtų būti gardžiausia – jų vardinį kiaulienos kepsnį. Na, pripažinkim, restoranas savo vardu nepavadintų prasto patiekalo! O gal?

Laukimas žudo net kantriausius

Ir kaip aš suklydau nudžiugęs dėl apytuštės salės. Maisto reikėjo tikrai palaukti ilgiau, negu tikėjausi. Tuščiam mano kavos puodeliui liūdint ant stalo krašto, mėgavausi aplinka, dairiausi į visus restorano papuošalus. Pro langą vėpsojau į skubančius šilutiškius ir žiūrėdamas į siaurą aikštelę, kurioje vairuotojai stengėsi prisiparkuoti, laukiau savo patiekalo. Ėmė atrodyti, jog virtuvėje šefas nusprendė prieš paruošiant mano kepsnį įveikti sudoku galvosūkį. Gerai, jog telefone turėjau tokį pat... O gal jie tikėjosi, jog Šilutės Smaližiaus telefonas išsikraus ir apžvalgos nebus? Nepavyks!

Nuoširdumo vardan, tenka pripažinti, jog prieš kepsnį užsisakiau Cezario salotų. Šio patiekalo variacijų – šimtai. Man atneštos salotos pasirodė šiek tiek geresnės už vidutines. Trūko šiokios tokios estetikos ir pats išdėstymas galėjo būti malonesnis akiai. Bet čia, žinoma, skonio reikalas.

Lai liejasi kečupas laisvai...

Ir štai, vardinis šio restorano kepsnys. Gaila, be fanfarų ir bengališkų ugnelių, tačiau su pačia plačiausia šypsena, kokią tik šiandien mačiau. Tačiau atneštas patiekalas man nesišypsojo... Anąkart ten lankantis, man atnešė tokias salotas, kurių net pakelės kioskas į kebabą nedėtų. Šį kartą garnyras nepalyginamai geresnis ir įvairesnis, tačiau dar truputėlį galėtų pasitempti. Gruzdintos bulvytės pasirodė standžios ir svarbiausia, jog iš jų upeliais netekėjo aliejus. Šiek tiek pagardintos prieskoniais, jos labai greitai pradingo iš lėkštės. Vieną po kitos greitai išsmaližiavau jas visas. Va šios, nepadoriai skanios bulvytės tikrai vertos atsidurti restorano vardinio patiekalo lėkštėje.

O dabar tenka grįžti prie šios dienos liūdesėlio. Kiauliena, kuri manęs nesužavėjo... Na, bent jau taip, kaip ji atrodė. Kiaulienos karbonadas, ant kurio juostom pripurkšta kečupo ir pritrupinta žalumynų. Na, ir mėlynasis svogūnas. Pirma mintis, kuri kilo žiūrint į šią nelaimę, tai peiliu nukrapštyti visa tai nuo kepsnio. Ne dėl to, jog tai būtų neskanu ar nesiderintų, tačiau dėl to, kaip tai patiekta. Šiuo atveju, geriausia būtų pomidorų padažą sumaišyti su šiais žalumynais ir patiekti atskirame indelyje, kuriame klientas galėtų pasimirkyti tiek kepsnį, tiek gruzdintas bulvytes savo nuožiūra. Nes man asmeniškai kečupo buvo per daug. O jums nebūtų?

Pjaunant karbonadą, kilo stipri abejonė. Tą pirmą akimirką niekaip negalėjau suprasti, ar kepsnys sudiržęs, ar peilis atšipęs. Vis dėl to, šį abejonių debesėlį išsklaidė pirmasis kąsnis. Gardi, švelni ir išmušta mėsytė. Ir skani! Tačiau peilis toks atšipęs, jog buvo visai nesvarbu, kuria peilio puse pjausi, nes tiek bukąja, tiek pseudo aštriąja – rezultatas tas pats.

Visko matę indai

Atrodo, visai mielas pasisėdėjimas, tačiau vėlgi smulkmenos, smulkmenos... Bevalgant pastebėjau nuskilusį lėkštės kraštą, o geriant girą – perskilusią taurę. Kadaise šiame restorane man sugebėjo atnešt ir kavos puodelį, lūpdažiu papuoštą... Bet gal tik man čia taip nesiseka? Vis dėlto, važiuojant į šį restoraną, centrinėje gatvėje neveikė šviesoforas. Kad tave kur, reikės horoskopą atsiversti!

Žinoma, čia ne padavėjos kaltė, nes įskelta taurė aiškiai pasirodė tik gerokai nugėrus girą, o lėkštės mažą kraštelį sugebėjo įžiūrėti tik mano, viską matanti akis. Nors ir ne padavėjos kaltė, manęs taip maloniai atsiprašinėjo, jog tokioms žavioms akutėms būčiau atleidęs, net jeigu šį patiekalą ji būtų suvertusi tiesiai man į veidą (vis dėlto, to nepatariu ir neskatinu taip daryti, Šilutės Smaližius - jautrus žmogus).

Pabaigos žodis

Iš tiesų, tai Šilutės centre esantis restoranas, kuris klientą gali nudžiuginti gražia aplinka ir žavingu vidiniu kiemeliu. Žinoma, už gražią vietą tenka susimokėti brangesniu maistu, tačiau atsivežti svečių čia tikrai nebūtų gėda.

Jeigu šiek tiek pakeltų maisto kokybę ir atsisakytų apdaužyto inventoriaus, lankyčiausi čia dažniau. Nes būtent šio personalo mandagumas atperka visas mažytes skriaudas ir nesusipratimus.

Mieli Šilutės restoranai, kavinės ir barai, neužsnūskite, nes Šilutės Smaližius tikrai Jus aplankys ir visą tiesą išsakys. Iki!

Šilutės Smaližius