Unikalų namą Rusnėje nugriovęs politikas tame nieko blogo nemato

Dviejų trijų aukštų gyvenamųjų namų nėra

Namo savininku laikomas S. Stankevičiaus yra  Darbo partijos Šilutės skyriaus pirmininkas, o 2011–2015 m. kadenciją buvo Šilutės savivaldybės tarybos nariu.  2014-aisiais Šilutės teisėsauga aiškinosi, ar žmogus pasikėsino į pirmąkart sutikto žmogaus gyvybę. Tuomet žinomas futbolo teisėjas Darius Mieželis kovojo dėl savo gyvybės, mat politiką esą įsiutino tarptautinės klasės futbolo teisėjo pastaba, kad jis naktį į uosto akvatoriją iš Šyšos upės kateriu įplaukė didžiuliu greičiu. „Skraidūnų“ laive buvo kelių vyrų kompanija. „Nuėjau perspėti, kad nekeltų pavojaus sau ir aplinkiniams, nes taisyklės visus laivavedžius įpareigoja įplaukti ir išplaukti tik lėta eiga. Kapitonas rėžė: „Ar žinai, kas aš toks, kaip drįsti?“ Atsakiau, kad visi Lietuvos žmonės prieš įstatymą yra lygūs, atsakomybė už teisinių normų, navigacijos taisyklių laužymą vienoda visiems – nuo eilinio piliečio iki šalies prezidento. Laivo kapitonas ir vienas jo kompanijos dalyvių – brandaus amžiaus vyras su ūsais – į tai atsakė žodžių uraganu. Nusprendžiau į jį nesivelti, nes sustiprėjo įtarimas, kad girti veikėjai čia jaučiasi visagaliai ir nebaudžiami. Apsigręžiau ant pontoninio tilto, kuris sujungtas su krantine, bet grįžti saugiai į krantą nebepavyko. Aš už nugaros gavau įsižeidusio asmens smūgį į juosmenį ir virtau stačia galva žemyn į akvatorijos gelmę. Rankos tuo metu buvo kišenėse, jose – telefonas, piniginė, dokumentai, automobilio apsaugos ir užvedimo pultelis. Bet ne jie tada man rūpėjo. Netikėtas smūgis ir ledinis vanduo sukėlė šoką ir mėšlungį, surakino sąnarius ir kraujagysles. Sušlapę drabužiai prilipo prie kūno, ištraukti rankas iš kišenių buvo labai sunku, o kai pagaliau pavyko, springdamas išnirau į vandens paviršių. Trūko kvapo ir jėgų, bet įsikibau į tilto atbrailas, iki kraujo nusibrėždamas rankų ir kojų odą“, - iškart po įvykio pasakojo nukentėjusysis. Tiesa, ši istorija kažkodėl taip ir nepasiekė teismo. Daugelis puikiai žino ir tai, kad S. Stankevičius yra kolekcininkas, sukaupęs didelę atvirukų su Šilutės ir Rusnės vaizdais kolekciją, ir išleidęs knygą.

Informaciją pateikė muziejininkė

Informacija apie neva sugriuvusį namą socialiniame tinkle pasidalijo Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos P. Domšaičio paveikslų galerijos vyr. muziejininkė Roza Šikšnienė. Moteris ten yra gyvenusi ketverius metus. „Namą nupirko vienas turtingas politikas ir kokius 5 metus gal ir daugiau laukė, kol sugrius. Kartais atrodė, jog specialiai naikina. Man labai gaila, kad pastatas sunaikintas, nors buvo galima jį restauruoti“, – teigė muziejininkė. Ji apgailestavo, kad neišsaugotas unikalus statinys, mat tokių dviejų, trijų aukštų gyvenamųjų namų nėra nei Neringoje, nei Mingėje.

S. Stankevičiaus pasiteiravus, kodėl tiek ilgai laukta, kol namas sugriuvo,  pasipiktino: „Jūs ką, juokaujat? Kas čia per cirkai? Namą nugriovė statybinė organizacija, o malkas nemokamai gyventojams padovanojome“, – „Delfi“ sakė įmonės, kuriai ir priklausė nugriautas namas, savininkas S. Stankevičius. Jis paaiškino, kad griuvėsių vietoje ketinama statyti mūrinį namą su mediniu fasadu. „Tai kultūros objektas paveldosauginėje teritorijoje. Toje pačioje vietoje mes pastatysime mūrinį gyvenamąjį namą su mediniu fasadu. Jo tūris nesiskirs nuo senojo. Jame įrengsime butus“, – paaiškino Darbo partijos Šilutės skyriaus pirmininkas. Verslininkas „Delfi“ paaiškino, kad pirmąjį butą šiame name įsigijo prieš dešimtmetį, o namo nerestauravo todėl, kad,  atlikus ekspertizę, pastatas buvo visiškai supuvęs.

Saugomas tik fasadas

Architektūros ir urbanistikos skyriaus duomenimis, 2016 m. buvo išduotas leidimas kapitaliniam šio pastato remontui. Kultūros paveldo departamento duomenimis (KPD), pastatas nėra vertybė, tačiau yra saugomoje teritorijoje, todėl, atliekant jo kapitalinį remontą, galimas konstrukcijų keitimas. Pasak KPD Klaipėdos skyriaus vyriausiosios specialistės Ingridos Genienės, jei pats pastatas nėra vertybė, turi būti išsaugota tik frontalinė fasado projekcija. „Fasadas turi būti iškaltas vertikaliomis lentelėmis, turi būti išlaikytas stogo medžiagiškumas ir danga. O konstrukcijos gali būti pasirenkamos ilgaamžiškesnės“, – paaiškino specialistė.

Architektas ir Prūsų Lietuvos tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras, istorikas ir etnografas Martynas Purvinas, sužinojęs, kad nugriautas dar vienas senosios Rusnės namas, tik palingavo galva. „Medinė architektūra – išskirtinis Rusnės bruožas. Pats vienas namas gal ir nėra toks vertingas, tačiau jis buvo centrinės miesto gatvės medinių namų kvartalo dalis. XX a. pradžioje miestas buvo stambus medienos, atplukdomos Nemunu iš Lietuvos ir Gudijos, tranzito ir perdirbimo centras. Rusnėje veikė daug lentpjūvių, kuriose išpjautos lentos ir buvo naudojamos gyvenamiesiems namams statyti“, – paaiškino M. Purvinas.

„Elgiamės kaip okupantai“

Rusnės saloje gyvenantis kraštotyrininkas ir leidėjas Kęstutis Demereckas, išleidęs ne vieną knygą apie Prūsų Lietuvos miestus ir miestelius, sužinojęs, kad buvo nugriautas Rusnės senamiestyje stovėjęs namas, taip pat pasipiktino: „Tai unikalus namas. Lietuvoje tokių daugiau niekur nerasime. Jis buvo pastatytas tokiu pačiu būdu kaip ir kiti mediniai namai – sunertas iš tašų, tačiau ne vieno, o dviejų aukštų. Tai tradicinis statymo būdas, lyg iš Lego kaladėlių. Todėl jį buvo nesunku rekonstruoti, tereikėjo supuvusias dalis pakeisti naujomis. Jis buvo pastatytas iš labai geros medienos, iš Rusnėje supjautų rąstų ir plačių, net 30 cm pločio lentų. Tačiau penkerius metus niekas nieko nedarė. Lyg laukė, kol jis galutinai supus. Jei pastatas paveldosauginis, tai reikia ir elgtis atitinkamai“.

Istoriką stebina paveldo sergėtojų pozicija. „Dabar plastikinį langą įsistatyk - tai atbėga su baudomis. O čia visas namas nugriautas. Jei neklystu, jis galėjo būti pastatytas XIX amžiaus pabaigoje centrinėje Rusnės gatvėje. Tuo metu miestelis, stovėjęs ant didžiojo prekybos kelio, buvo Klaipėdos uosto prieuostis. Jei uoste sustodavo medienos eksportas - tai daugiau medienos likdavo Rusnėje, ji ir buvo naudojama statyboms. Reikia išsaugoti, kas dar liko. O tai elgiamės, kaip kažkas pasakė, lyg okupantai. Atėjome į šį kraštą, viską pasisavinome, kitką nušniojome, sudeginome“, – pastebėjo K. Demereckas.

Nemato kriminalo

Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė teigė, kad tas pastatas buvo visiškai sugriuvęs – jis kėlė grėsmę gyventojams. Dėl jo gyventojai ne kartą kreipėsi  į seniūnę. „Nematau jokio kriminalo. Atstatys viską. Išorė bus tokia, kokia buvo. Kažkada po griūvantį pastatą buvo pradėję landyti vaikai. Dėl to jis buvo kaltas. Apie metus laiko truko dokumentų tvarkymas. Sklypas suformuotas. Medis auga, paskui pūva. Žmogus irgi miršta. Namas taip pat griūva. Jei būtų nugriautas geras namas, va tada būtų blogai“, - dėstė pašnekovė. Jos duomenimis, nugriovus pastatą, malkas, tinkamas kūrenimui, susirinko šia gyvenantys žmonės.