In memoriam Ignui Mikalauskui

Ignas Mikalauskas gimė 1950 metais rugsėjo 22 dieną Šilutėje. Dirbti pradėjo nuo 17-os. Iš pradžių įvairiose įmonėse ir gamyklose, o nuo 1980 – instruktoriumi aviamodeliuotoju Šilutės aeroklube. Dalyvavo meno saviveikloje. 1981 metais baigė Šilutės vakarinę neakivaizdinę vidurinę mokyklą.

1993 metais atėjo į atkurtą Šilutės Vydūno gimnaziją kaip darbų (vėliau technologijų) mokytojas, aviacijos klubo instruktorius ir dirbo joje tol, kol leido sveikata. Kurį laiką vadovavo savo paties suburtam gimnazijos mokinių orkestrui. 2006 m. baigė Klaipėdos verslo ir technologijų kolegiją ir įgijo inžinieriaus profesinę kvalifikaciją; 2007 Klaipėdos kolegijoje baigė kvalifikacijos kėlimo kursų edukologijos programą; 2010 VšĮ Respublikinių energetikų mokymų centre įgijo energetikos darbuotojo kvalifikaciją.

Pradėjęs dirbti mokytoju Ignas nepasitenkino tik pamokomis – jis įkūrė ir aviamodeliuotojų klubą „Skrydis“. Po pamokų susirinkę mokyklos dirbtuvėse, įkvėpti ir padedami savo vadovo, mokiniai kūrė aviamodelius – radiju valdomus sklandytuvus ir lėktuvus, mėtomus sklandytuvus, aitvarus. Savo pačių rankomis sukonstruotus modelius demonstravo Šilutės bendruomenės šventėse, dalyvavo įvairiuose aviacijos renginiuose, skynė laurus šalies konkursuose. Tai buvo mokytojas, raginęs savo mokinius pakelti akis į dangų, svajojęs ir siekęs, kad mokytojai ir mokiniai mokykloje sudarytų, jo žodžiais tariant, „harmoningą visumą asmenybei augti“.

Mokytojas Ignas, daugiau kaip dvidešimt metų tyliai triūsęs gimnazijos dirbtuvėse, gebėjo aplink save suburti ne tik jaunuosius vydūniečius, bet pritraukti ir kitų mokyklų mokinius, net bendradarbių vaikus, atėjusius aplankyti savo tėvų. Bet kuris kolega, užsukęs į dirbtuves paprašyti pagalbos, visada būdavo sutinkamas pagarbiai ir niekada neišgirsdavo neigiamo atsakymo. Ir pajusdavo, kaip jaukiai, ramiai, sutartinai dirba ten susirinkę jaunieji aviamodeliuotojai. Atidus mokytojo žvilgsnis, rami šypsena, prigimtinė vidinė kultūra, nusiteikimas išklausyti ir padėti – tai savybės, prie kurių buvome pripratę kaip prie savaime suprantamų dalykų. Argi gali būti kitaip? Juk čia mokytojas Ignas, jį visada pamatysime pravėrę dirbtuvių duris, jis visada padės. Taip atrodė... 

Ačiū Tau, Ignai, kad buvai su mumis tuos įsimintinus dvidešimt ketverius metus.

Dėl skaudžios netekties užjaučiame žmoną Sigutę, sūnus Nerijų ir Modestą, artimuosius.