Žmogų išgelbėjęs ūkininkas nesijaučia didvyriu

Matė kaip apvirto valtis

Spalio 19-osios vakaras išliks ilgai atmintyje Sausgalvių kaimo gyventojams. Pasak R. Radzvilavičiaus, tądien prieš pat nelaimę jis grįžo į namus su malkomis ir darbavosi kieme, kai pas jį atėjo vieno iš beplaukiojančiųjų tėvai. Jie nerimavo dėl to, kad valtimi išplaukę negrįžta į krantą, neatsiliepė net į šaukimą. Anot Rimanto, jie greičiausiai šaukimo negirdėjo, nes pūtė vakarų vėjas, o šie buvo nuo kranto maždaug už 700 metrų.

„Matėme, kaip jie persikėlė valtį per kelią ir vėl į ją įlipę plaukė toliau. Paplaukus kokius 20 metrų, valtis staiga apvirto. Tuoj pat, nieko negalvodami, su sūnumi ir vienu iš plaukusiojo tėvu Alvydu šokome į traktorių. Nuvažiavome iki tilto. Vienas vaikinas jau buvo pasiekęs krantą. Tolumoje matėsi dar dvi galvos, o vienos jau nebebuvo... Alvydas puolė gelbėti sūnų, o aš - jo žentą. Plaukiau ir mačiau, kaip jie pradeda grimzti. Girdėjosi jų balsai“, - pradėjo pasakoti vyras. Jam priplaukus prie skęstančio, šis įsikibo į rankos pirštus taip, kad atrodė net surakino juos. Nelaimėlis laikėsi iš paskutiniųjų.

Teko išplaukti net tokiose vietose, kur gylis siekė 6 metrus. Tik kojomis pasiekęs dugną, Rimantas buvo tikras – žmogų išgelbėti pavyks.

Nejautė nieko

R. Radzvilavičius vandenyje nejautė nieko – nei šalčio, nei baimės, kad gali ir pačiam kažkas nutikti. Jo galvoje buvo tik vienas mintis – reikia kuo greičiau išgelbėti žmogų. „Traukdamas skęstantį laikiausi atstumo. Jis laikėsi tik pirštų galiukais. Bet jais tiesiog prie mano pirštų prisirakino. Po to savo pirštų ištiesti negalėjau“, - prisimena pašnekovas. Pasak jo, didžiausias džiaugsmas ir atlygis būna tada, kai žmogus vertina tai, ką dėl jo padarai. Šiuo atveju, Rimanto išgelbėtas vyras dėkingas už išgelbėtą gyvybę. Jis gelbėtojui ne kartą dėkojo už tai, kad turi antrąją gimimo dieną.

„Viskas vyko labai greitai – tiesiog akimirksniu. Jei reikėtų, ir dar kartą tai padaryčiau. Manau, kiekvienas tą darytų. Nesu aš joks didvyris. Po įvykio matytas vaizdas prieš akis stovėjo keletą dienų. Ir dabar jį prisimenu puikiai“, - tęsė sausgalviškis.

Jaunystėje iškrito iš valties

Gyvenime jis pirmą kartą gelbėjo rimtai skęstantį žmogų. Tiesa, yra ir pats šaltą rudens naktį iškritęs iš valties itin šiltai apsirengęs ir su žvejybiniais batais. „Valtį irklavęs žmogus labai staigiai pairklavo, o aš, sėdėjęs ant valties krašto, neišlaikiau pusiausvyros ir iškritau ant nugaros. Tai nutiko sovietiniais laikais. Vandenyje praleidau kokias 10 minučių, nes srovė nunešė valtį, o tamsoje nebuvo galima įžiūrėti, kur aš esu. Viskas baigėsi laimingai. Buvau tada jaunas ir nesutrikau, o ir alkoholio nebuvau vartojęs“, - savo prisiminimais dalijosi R. Radzvilavičius, kuris vasarį švęs savo 55-ąjį jubiliejų.

Pokalbio pabaigoje jis dar kartą priminė, kad tikrai nėra joks didvyris ir tokiu nesijaučia, mat įsitikinęs, jog yra tik žmogus, kuris džiaugiasi, kad bandymas padėti pavyko.