Dekupažas – kurti gali kiekvienas

Dekupažo ištakos siekia ankstyvuosius viduramžius, mat kaip meno rūšis, jis pirmąkart minimas XV a. pabaigos Vokietijoje.  Populiarumo viršūnę ši technika pasiekė XVII a. Venecijoje, kur tapo madingi japonišku arba kinišku stiliumi inkrustuoti baldai, o dekupažas leido kurti pigesnes jų imitacijas. Technika šmaikščiai pavadinta „arte povera“, arba „vargšų menu“.  XVIII a. dekupažas buvo didikų pramoga: jį labai mėgo Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė, kuri su savo freilinomis dekupažui naudojo ano meto dailininkų darbus.  XX a. pirmojoje pusėje, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, dekupažas, kaip pomėgis, išpopuliarėjo JAV. Mūsų dienomis tradicinį popieriaus dekupažą papildė servetėlių, audinių dekupažas, kompiuteriu kuriamas trimatis dekupažas.

Pasak E. Paulauskienės, minėtos technikos pagrindinis pranašumas - galimybė kiekvienam iš mūsų, net nemokančiam piešti, išreikšti save ir paįvairinti savo buitį unikaliais daiktais. Taigi, dekupažo pagrindas gali būti medžio, akmens, metalo paviršiai, net stiklas, tik jam reikalingi specialūs klijai. Netinka aliuminis ir nikelis - jie per daug glotnūs, tad klijai su šiuo paviršiumi gali paprasčiausiai nesukibti.

Tądien susirinkusios moterys su savo atžalomis negalėjo atsidžiaugti, kaip dėžutes, stiklines, vazas, padėklus ir kitus daiktus galima prikelti antram gyvenimui ir turėti išskirtinius daiktus. Visos suprato, kad dekoruojant tereikia pasitelkti fantaziją ir kruopštumą. Pavyzdžiui, Danutė Zalcienė sukūrė puikią vazą, į kurią ketina pamerkti sudžiovintas rugių varpas. Močiutė Joana Nausėdienė ir jos anūkėlė Deimantė išdekoravo puikią dėžę, į kurią bus dedami bus puodeliai.

Mokymuose dalyvavo ir vienas berniukas Romukas Višinskas. Jis nustebino ne vieną savo skoniu ir kruopštumu. Jo dekoruota lėkštutė sušildė jo mamos Vilmos širdį. Susirinkusios moterys jau prakalbo ir apie tai, kad reikėtų dekupažui reikalingų priemonių nusipirkti ir šią techniką išbandyti ant senų baldų, kurių bendruomenės namuose vis dar yra. Po pamokos niekas neskubėjo skirstytis. Visi mielai bendravo iki vėlaus vakaro prie arbatos puodelio ir vis dėkojo E. Paulauskienei, kad padėjo atrasti menininko gyslelę ir nuostabų meno pasaulį, kuris praturtino sielą. Tiesa, menininkė už suorganizuotą pamoką nepaėmė nė cento. „Turime vieni kitiems padėti, dalintis tuo, ką mokame“, - sakė ji.