Klausimas: kaip Šilutės istorinės kapinės virto parku? Ir kitos keistenybės

Projektai

Laimėję viešąjį projektavimo konkursą UAB „Plėtros partneriai“ iš Vilniaus pristatė (!) savo keturis darbus. Tai viešosios erdvės priešais Šilutės savivaldybės administracinį pastatą, teritorija šalia evangelikų liuteronų bažnyčios – Zudermano skveras, Šeimos skverelis tarp buvusio Šilutės muziejaus ir kredito unijos pastatų bei senųjų Šilutės miesto kapinių prie geležinkelio sutvarkymas.

Kad parengti ir viešai šios įmonės pristatyti projektai kelia daug abejonių, jau buvo rašyta „Šilokarčemos“ laikraščio straipsnyje „Ar pakankamai dėmesio skyrė projektuotojai Šilutės specifikai?“. Tačiau viena matyti projektus, kita sužinoti iš projektą rengusiųjų, kodėl buvo pasirinktas vienas ar kitas sprendimas. 

Projektuotojai

Emocijos kilo jau susirinkimo pradžioje, kai atvykusieji iš UAB „Plėtros partneriai“ lyg ir vengė oficialiai prisistatyti: reikėjo to net specialiai klausti. Galų gale paaiškėjo, kad iš Vilniaus atvyko šios įmonės direktorius Pavel Verbovič, visų keturių projektų vadovas Darius Franckevičius bei projektuotoja Mona Jančytė.

Kadangi šie projektai jau iš anksto kėlė nemažai abejonių ir klausimų, atėjusieji į pristatymą Šilutės architektai ėmė teirautis projekto vadovo bei architektės kvalifikacijos. Po nemenko žodžių žaismo kilo abejonės, ar tai tinkama kvalifikacija, kuri leistų projektuoti paveldosauginėse teritorijose. Vėliau susirinkusiems buvo paaiškinta, kad projektuoti takelius bei apšvietimus užtenka ir turimų kvalifikacijų.

Pristatymas

Vargu, ar galima tą antradienio vakarą pavadinti projektinių siūlymų pristatymu. Visų pirma, vilniečiai atvažiavo visiškai tam nepasirengę: tik išprašyti vienas pagaliau stojosi ir laikė nedideliame popieriaus lape brėžinį (planą, projektą...), kad šis būtų matomas visiems (ne visi buvo spėję su jais susipažinti). Šiuolaikine, net ir visose mokyklose esančia demonstracine kompiuterine technika nesinaudojo. Tai ir viskas. Vėliau salėje sėdintys domėjosi, kas ir kodėl, dėl kokių priežasčių suprojektuota bei siūloma. Vis dėlto pasiūlymų autorę M. Jančytę reikėjo temti „už liežuvio“, kad ji imtųsi paaiškinti savo projektinius siūlymus. Suprantama, architektai gali ir neturėti iškalbos, tačiau šiais laikais rengiant projektus privalomas jų pristatymas (ar net gynimas), tad nors ant popieriaus savo mintis galėjo pasirašyti...

Kaip turi vykti vieši projektinių siūlymų pristatymai, labai aiškiai ir konkrečiai yra pasakyta Aplinkos ministro 2013 metų gruodžio 31 dienos įsakyme „Visuomenės informavimas apie numatomą statinių projektavimą ir visuomenės dalyvavimas svarstant statinių projektinius pasiūlymus“. Ten nurodyta, kad susirinkimas turi būti protokoluojamas. O formalizuojant šią procedūrą būtinas posėdžio (susirinkimo) pirmininkas, sekretorius, kuris ir protokoluoja. Šilutėje šito nebuvo. Ir vargiai ar bus galima tai užskaityti net ir po to, kai šiame susirinkime dalyvavusi Šilutės r. savivaldybės tarybos narė Sandra Tamašauskienė vilniečiams atnešė popieriaus tam reikalui – lyg ir rašėsi kažką minėtis UAB direktorius, lyg ir telefonu posėdžio metu naršė...

Įdomioji dalis

Pasirodo, šie projektai parengti, kad būtų galima įsisavinti europinius pinigus. Tai ne kartą minėjo šiuos savo „projektus pristatantieji“. Viskas ėmė aiškėti, kai buvo kalbama apie senųjų kapinių tvarkymą. Pasirodo, vilniečiai ne senose kapinėse, o parke projektavo ir teikė savo siūlymus. Esmė ta, kad už Europos Sąjungos lėšas negalima kapinių tvarkyti, tad ir buvo pasirinktas toks kelias: sutvarkomi takeliai, įrengiami suoliukai, stovai dviračiams, apšvietimas, kad vieta „taptų patraukli“ miestiečiams. Gal todėl, kaip atkreipė dėmesį šiuos siūlymus išnagrinėję Šilutės architektai, kai kur siūlomi įrengti tie takai nekreipiant dėmesio į išlikusius antkapius, augančius medžius.

Šioje vietoje galima paminėti susirinkime greta vilniečių sėdėjusį Šilutės r. savivaldybės atstovą Ūkio skyriaus vyriausiąjį specialistą Mindaugą Oželį. Jis sakėsi rengęs projektuotojams užduotį. Nors niekas iš antradienį susirinkusiųjų jos nematė, tačiau buvo galima suprasti, kad parengtoje užduotyje ir nėra jokios kalbos apie kapines. Nors M. Oželis ir sakė, kad užduotį taip pat pasirašė ir Savivaldybės paminklosaugininkas.

Kita įdomybė bendrai kalbant apie parengtus projektus – anksčiau išskirtine žaluma garsėjęs Šilutės miestas pamažu gali tapti betoniniu miestu: Šeimos skverą planuojama perkloti betoninėmis bei guminėmis trinkelėmis, tą vietą paverčiant vaikų žaidimo aikštele. Iš jos taip pat šalinami ir kai kurie medžiai. Vietos architektai pastebėjo, kad tuomet skveras virsta aikšte – o tai jau paskirties keitimas. Tai sudėtingos biurokratinės procedūros, kurios turi būti derinamos su Bendruoju Šilutės planu.

Kilo ir daugiau klausimų, į kuriuos susirinkusieji atsakymų iš projektuotojų, kaip tvarkyti tas erdves, taip ir neišgirdo.

Kilę klausimai

Šilutės r. savivaldybė suformulavo projektuotojams užsakymą teritorijai, kuri yra istorinės Šilutės miesto kapinės. Tačiau pavadino jas parku. Nes kitaip negaus Europos Sąjungos paramos jų tvarkymui. Šį užsakymą, taip pat derindamas, pasirašė Šilutės paminklosaugininkas. Ar jis nežino, kad tai istorinės, paminklosauginiais teisės aktais saugomos paminklinės kapinės? Įdomu ir tai, kad Šilutės r. savivaldybėje jau keletą mėnesių nėra paminklosaugininko. Tad klausimas - kas pasirašo už jį ir imasi atsakomybės?

Nors miesto ateitis turėtų rūpėti visiems miestiečiams, o ypač Šilutė r. savivaldybės politikams, tik jau minėta Tarybos narė S. Tamašauskienė domėjosi šiais siūlymais. Tad belieka viltis, kad bent jau kažkas realiai, o ne deklaratyviai, imsis aiškintis, kaip čia kas vyksta, nes klausimų šioje istorijoje galima iškelti ir daugiau.