Mokykloje ne tik mokė vaikus, bet ir gyvena

Pakeliui į Tarvydus, kur šiuo metu ir gyvena jubiliatė, vedėjas parodė dovanų čekį, kurį Savivaldybė dovanoja garbingo 90, 95 ir 100 metų sulaukusiems rajono gyventojams. Mero pasirašyto kupono vertė - 51 euras. Kaip pajuokavo A. Šimelionis, kad būtų už ką pavaišinti sveikintojus.

Sveikata nebe ta, bet akys spinduliuoja gerumu

Pažliugusiu keliu privažiavus buvusį Tarvydų mokyklos pastatą, pasitiko jubiliatės sūnus Jonas, kuris ir palydėjo į antrajame aukšte esantį senolės kambarį. Ant sofos sėdinčią E. Kriaučenkienę jubiliejaus proga pasveikino A. Šimelionis ir Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys, įteikdami dovanas ir gėles.

Kaip ir daugelis vyresnio amžiaus žmonių, jubiliatė augo gausioje šeimoje, kurioje tėvai augino 7 vaikus. Anksti neteko maitintojo – įspyrus arkliui, pasiligojo ir pasimirė. Buvo nelengva, bet Eugenija baigė Telšių mokytojų seminariją ir pradėjo pedagoginę veiklą mokyklose, kol ilgesniam laikui apsistojo Kintuose ir nuo 1964 iki 1973 metų dirbo Mingės pradinėje mokykloje.

Jos buvo pilna visur

Daugiau kalbėjęs sūnus Jonas sakė, kad jų šeimoje augo dvi seserys ir trys broliai. Tėvas mirė 2004 m. Gražiai sugyveno, tokį gražų būrį vaikų užaugino. Jubiliatės pėdomis pasekė viena iš dukterų, dirbanti vaikų darželio auklėtoja. Be tiesioginio moytojos darbo, Eugenijai teko ir didžioji namų ruošos dalis. Sūnus Jonas sakė, kad negalėdavo atsistebėti, kaip mama iškirstose vėgėlėms gaudyti eketėse skalaudavo krūvas rūbų nenušaldama rankų. E. Kriaučenkienė buvo kompanijos žmogus. Subūrusi į būrį bendraminčius, režisuodavo spektaklius, pati juose vaidindavo, rengdavo įvairias vakarones. Jonas prisiminė, kad Mingės pradinėje mokykloje jis irgi buvo mamos mokinys ir nebuvo glostomas už tai, kad lietuvių kalbos pamokos nebuvo iš mėgstamiausių. O paklaustas, kokia ji buvo savo vaikams, atsakė trumpai: „Mama, kaip mama“.

Su mokykla neišskiriamos

Nuo 1973 m., persikėlus gyventi į Tarvydus, jubiliatė čia veikusioje pradinėje mokykloje dirbo iki pensijos, bet joje ir pasiliko, nors mokykla buvo uždaryta. Metai, suprantama, sveikatos nepridėjo.Šiuo metu jubiliatė sunkiai vaikšto, į kiemą išeina tik vasaros metu, o ir laiptai gana statūs. Vienas iš didžiausių pomėgių buvo knygos, bet dėl nusilpusio regėjimo jų teko atsisakyti. Jonui prižiūrėti mamą padeda dažnai atvažiuojantis brolis. Nors prie namų yra didelis ūkinis pastatas, gyvūlių nelaiko, išskyrus triušius ir vištas. Vienodai slenkančias dienas retkarčiais paįvairina pasisvečiuoti atvykstantys anūkai, kurių jubiliatė turi net dešimt!