Gyventi teisingai, nieko nepiktinti...

- Mano gimtinė - Baltraitiškių kaimas Jurbarko rajone. Tėvai - Admontas ir Marija Tarvydai, zootechnikas ir mokytoja. Abu darbštūs, veiklūs, viskuo besidomintys, ypač sveika gyvensena. Užaugino tris dukras: pirmagimė  - Jovita, aš - vidurinė, pagrandukė - Inga. Jovita - socialinė darbuotoja Šilalėje, Inga - batų parduotuvės pardavėja Anglijoje. Kai tėveliai persikraustė į Trepų kaimą Tauragės rajone, lankiau Skaudvilės vidurinės mokyklos šeštą klasę. Dainavau mokyklos chore, žaidžiau rankinį. Į komandą pakvietė  garsus rankinio treneris Marcelinas Zelba. Buvau plonutė, ne ką svėriau, bet, matyt, greita. Kartą dengiau stambią mergaitę, maniau, lengvai susitvarkysiu, bet buvo sunku. Patiko  detektyviniai filmai, dabar  jau - ne, mėgau poeziją. Vaikystėje šovė į galvą mintis būti tardytoja. Vėliau save mačiau pradinukų mokytoja. Baigusi dvyliktą klasę perskaičiau laikraštyje skelbimą apie Policijos akademiją. Pasigyriau klasės auklėtojai, lietuvių kalbos mokytojai, kad ten stosiu. Tuo ją itin nustebinau. Ji mane laikė poetiškos sielos mergaite, todėl ir leptelėjo be užuolankų: „Ar tau po plaukais pasimaišė?”. Žinoma, įgelti nenorėjo, tik priversti pagalvoti apie pasirinkimą.

- Studijos, pirmoji darbovietė, pirmieji įspūdžiai?

- Į PA įstojau 1994 - aisiais. Konkursas didžiulis: penki į vietą. Įstojo 500. Merginų mažuma. Mūsų grupėje - šešios. Dalis geriausiai išlaikiusių egzaminus pagal jų vidurkio balą iškart tapo antrakursiais. Patekau tarp pastarųjų. Baigus bakalauro studijas, apie 60 būsimų pareigūnų buvo priimti tęsti magistro studijas. Aš vėl laiminga - tarp išrinktųjų, mokslai nenutrūko. Kadangi tėveliai ne itin pasiturintys, vasaromis grįždavau dirbti į Skaudvilės policijos nuovadą policininke. Nuovados viršininkas Raimondas Bastys visiems pareigūnams buvo autoritetas, mokęs rasti kalbą tiek su įtariamaisiais, tiek su nukentėjusiaisiais. Jokio grubumo bendraujant. Šiurkštumas gali priversti žmogų užsidaryti savyje, tapti siena. O siena nieko nepasakys.  Baigusi magistro studijas,  dirbau Šilalės rajono policijos komisariate kvotėja, po to – kvotos viršininke. Panaikinus šią pareigybę, dirbau tardytoja. Vaikystės svajonė išsipildė. Tolimesnė karjera: nuo 2000 -ųjų balandžio - Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė. Tyrėme įvairius nusikaltimus, net nužudymus, išžaginimus. Vagystės, viešosios tvarkos pažeidimai, sukčiavimas - kasdieninė rutina. Bet ta rutina reikalauja visiškos koncentracijos darbe, net smulkmenos, tiriant nusikaltimą, svarbios, kad nustatyti nusikaltusį asmenį, sudėlioti įvykio vaizdą iš kaleidoskopinių detalių į vientisą.

- Kodėl iškeitėt prokurorės pareigas į advokatės?

- Nebuvo lengva apsispręsti. Prokuroras - gerbiamas asmuo, gaunantis algą. O advokatas  tą aurą  kasdien kuria iš naujo, įrodinėja, ką sugeba, kad užsitikrintų klientūrą. Kadangi baudžiamąją teisę buvau „išbraidžiusi“, norėjau tobulėti ir civilinės teisės srityje, kuri taipogi įdomi, atskirais atvejais verčianti spręsti galvosūkius. Todėl ir ryžausi. Advokatauju nuo 2008 - ųjų rugsėjo 12-osios. Nuobodžiauti neprisieina.

- Sunkiausios bylos. Ar slegia svetimas skausmas?

- Man emociškai sunkiausios skyrybų bylos. Jos liečia išsiskiriančių porų vaikus. Būna, jog vaikai tampa tėvų keršto įrankiais,  nepasidalinama bendrai įgytų turtu, kartais vaikai išvežami į užsienį, kad tik neliktų su buvusiu sutuoktiniu drastiškai siekiant neleisti toliau bendrauti. Panašiais atvejais tėvai, galvodami tik apie save, pažeidinėja vaikų teises , suteikia savo atžaloms neigiamų pergyvenimų. Neimti to į širdį neįmanoma. Aš pati mama, auginu 15-metę dukrą Emiliją ir 11-metį sūnų Irmantą, gyvenu dėl šeimos, todėl skaudu, kai tarp vyro ir moters iškilę nesutarimai, nepasitikėjimas, su diena nušluoja buvusius gražius jausmus vienas antram ir ima dominuoti neapykanta. Vien vardan vaikų viską reikėtų spręsti gražiuoju, o ne kartinant dieneles priekaištais, pykčiu.

- Formalioji teisė ir teisingumas kartais išsiskiriančios sąvokos?

- Deja pasitaiko. Idealus variantas: kaltieji nuteisti, nekaltieji išteisinti. Man, pavyzdžiui, svarbiau, kad du kalti būtų laisvėje, negu vienas nekaltas  - už grotų. Bet ar visada įmanoma padaryti viską 100 procentų? Padarykime bent 80 procentų, kaip sako mano tėvas. Branginu vieno kliento dovaną - teisingumo deivės Temidės metalinę skulptūrėlę. Stovi mano kabinete.

- Kas patinka Lietuvoje, kas ne?

- Nepatinka Lietuvos orai, o patinka žmonės, aplinka. Turiu labai gerų draugių, su kuriomis turiningai leidžiame laisvalaikį. Draugaujame ir šeimomis. Tai nuostabūs pažįstami. Džiaugiuosi, kad mokame būti su jais  tiek švęsdami, tiek sunkesnę minutę.                      

- Šeimos albumas?

- Vyras Darius. Ne teisininkas, kilęs iš Tauragės rajono. Draugavom apie tris metus. Kartu nuo 1999 - ųjų rugpjūčio 14-osios. Gyvenam darniai, draugiškai. Dukra Emilija lanko muzikos mokyklos fortepijono klasę. Sūnus Irmantas šoka sportinius, pramoginius šokius ir žaidžia krepšinį. Jiems sakau: „Nenorėkite tik gauti, mokėkite ir duoti”. Labai džiaugiuosi,kad mano tėveliai Trepuose sveiki, judantys, keliaujantys, bendruomeniški. Kaimo bendruomenė mamulę apdovanojo „Metų žiniuonės” statulėle. Jokios mistinės paslapties žiniuonės titulas neslepia - tik patarimus, kaip gyventi sveikai. Aš irgi tų patarimų gaunu.

- Jūsų spalva, gražiausia gėlė?

- Mėlyna su visais atspalviais. Negražių gėlių nėra. Gelsvos, violetinės kalijos - mano pasirinkimas.

- Mėgstamiausi kūriniai. Knyga, filmas, daina?

- Britų rašytojos Santa Montefiore romantiški  romanai „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Namas prie jūros“. Filmas - prancūzų režisierių E. Toledano ir O. Nakache komedija „Neliečiamieji“ apie neįgalų turtuolį ir jo pasisamdytą slaugytoją arabą, grįžusį iš kalėjimo ir neturintį jokios slaugos patirties. Daina - italo Andrea Bocelli (tenoras) ir britės Sarah Brightman (sopranas) atliekama daina „Laikas pasakyti sudie“.  Serialų nežiūriu.

- Skanumynai. Vaisiai, šokoladas?

- Reikia ir vaisių, ir šokolado. Prisipažinsiu, negalėčiau gyventi be mėsos patiekalų.

- Kelionės, miestas, kurį svajojate pamatyti?

- Keliauta nemažai. Gražiausi įspūdžiai iš JAV miestų Čikagos ir Las Vegaso. Pastarajame nustebino viešbučių dekoras iš gyvų gėlių, Čikagoje, kur gyvena vyro sesuo - mokslo ir industrijos muziejus. Padarė įspūdį ir mišios katalikų bažnyčioje su minkštais klauptais, šiltu bendravimu. Užsakytos pamaldos atlaikomos nelaukiant pinigėlių. Bet mišių užsakovai savo priedermės neužmiršta, kiša voką į tinklelį ant ilgo koto, panašų į pamariškių žvejų „keselį“. Šią vasarą aplankėm Lenkiją, Marlboro pilį, Koperniko muziejų ir „Vilko irštvą“- Hitlerio štabą Rytų fronte. Šiuo metu svajoju aplankyti Romą.

- Irma ir politika?

- Dėkit minusą. Politika domiuosi minimaliai, klausydamasi žinių laidas. Jokiai partijai neprijaučiu.

- Laisvalaikis?

- Jo nedaug. Kartais tenka dirbti iki 19-20 valandos. Laisvu laiku pasimankštinu treniruotėse, skaitau knygas, kartu su vyru penktadieniais, šeštadieniais pasižiūrim kokį geresnį filmą.

- Ačiū už atsakymus ir geros kloties!